Mykolas Krupavičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Krupãvičius Mykolas 1885 10 01Balbieriškis 1970 12 04Čikaga (2006 palaikai perlaidoti Kaune, Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje), Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas. Prelatas (1948). 1905 baigė Veiverių mokytojų seminariją, iki 1908 mokytojavo. 1905–08 už tautinę lietuvišką veiklą du kartus suimtas, atleistas iš darbo. 1913 baigė Seinų kunigų seminariją, 1917 – Petrogrado dvasinę akademiją; kunigas (1914). 1917–18 Voronežo lietuvių berniukų gimnazijos kapelionas, ateitininkų sąjūdžio Rusijoje veikėjas. Su kitais Rusijoje 1917 įkūrė Lietuvių krikščionių demokratų partiją, jos pirmininkas (1917–18). 1918 pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo bolševikų už akių nuteistas mirti; slapta parvyko į Lietuvą.

Iki 1919 01 dirbo Lietuvos Taryboje, vėliau – Vidaus reikalų ministerijoje, Žemės ūkio ministerijoje Žemės reformos komisijos sekretoriumi. 1919–23, 1926–27 Lietuvos krikščionių demokratų partijos centro komiteto, 1946–50 partijos pirmininkas. 1920–22 Steigiamojo Seimo, 1920–21 Mažojo Seimo, 1922–27 I, II, III Seimų atstovas. 1922 su kitais parengė radikalios žemės reformos įstatymą (žemės reformos) ir 1923 06–1926 06 būdamas keturių vyriausybių žemės ūkio ministru jį vykdė. Prisidėjo prie Gruodžio septynioliktosios perversmo valdžios įteisinimo, naujos Vyriausybės (joje buvo ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovų) sudarymo, buvo Seimo pirmasis vicepirmininkas (1926 12–1927 04). Nuo 1927 vidurio buvo opozicijoje tautininkams; dėl to jo politinė veikla buvo varžoma.

M. Krupavičius (trečias iš dešinės) su kitais Steigiamojo Seimo Lietuvių krikščionių demokratų partijos frakcijos Prezidiumo nariais (1920, Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

prelatai M. Krupavičius ir P. M. Juras (20 a. 7 dešimtmetis)

1927–29 studijavo Lille’io ir Tulūzos (Prancūzija) katalikų universitetuose. 1931–33 Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. 1933–35 Veiverių, 1935–42 – Kalvarijos parapijos klebonas. SSRS okupavus Lietuvą 1940 viduryje parengė Katalikų Bažnyčios lojalumo sovietų valdžiai memorandumą – siekė apsaugoti Bažnyčią nuo persekiojimo, gynė tikinčiųjų teises. 1942 su K. Griniumi ir J. P. Aleksa pasirašė Memorandumą vokiečių generalinam komisarui Kaune, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą, Lietuvos piliečių (t. p. ir žydų, rusų, lenkų) masinį iškeldinimą. 1942 12 gestapo suimtas, kalintas, 1943 12 internuotas Regensburge; 1945 Sąjungininkų išvaduotas. 1945–55 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, nuo 1963 – garbės pirmininkas.

Mykolas Krupavičius

1950 išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku (iki gyvos galvos). Nuo 1957 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuo 1905 bendradarbiavo spaudoje, redagavo laikraščius Ateities spinduliai (1917–18), Laisvoji Lietuva (1918–19), žurnalą Krikščionis demokratas (1927–29). Parašė veikalų religijos, kultūros, politikos, žemės reformos temomis. Svarbiausi: Kunigas dvidešimtojo amžiaus visuomenėje (1920), Kova už žemę ir laisvę (1920), Jonas Basanavičius (1927), Kova už žemę ir ūkininką (1928), Civilinė santuoka (1933), Krikščioniškoji demokratija (1948), Lietuviškoji išeivija (1959), Kunigas: Dievo ir žmogaus tarnyboje (1961), Atsiminimai (1972 22006). Iš lenkų kalbos išvertė religinės literatūros kūrinių.

kunigas Mykolas Krupavičius (20 a. 7 dešimtmetis)

Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (2006; po mirties).

2271

P. Maldeikis Mykolas Krupavičius Chicago 1975; Valstybininkas politikos sūkuriuose: prelatas Mykolas Krupavičius Chicago 1980; Prelatas Mykolas Krupavičius: Biografinė apybraiža Kaunas 2001; Prelatas Mykolas Krupavičius: straipsnių rinkinys Vilnius 2007.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką