Òpijaus kara, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karai su Kinija 1839–42 ir 1857–60. Kilo dėl Didžiosios Britanijos, prie kurios 1857 prisijungė ir Prancūzija, siekių nutraukti Kinijos izoliaciją ir jos rinką atidaryti užsienio šalių prekėms. Vakarų šalys už kinų prekes (arbatą, šilką, porcelianą) daugiausia mokėdavo auksu ir sidabru. Didžiosios Britanijos pirkliai, siekdami kompensuoti prekybos su Kinija deficitą, Kinijoje ėmė pardavinėti iš Indijos vežamą opijų; ši kontrabandinė prekyba davė jiems didelius pelnus (1836 opijus sudarė 55 % visų jų įvežamų prekių). Tai darė didžiulę žalą Kinijai (šalyje ėmė mažėti sidabro ir kita), vertė jos vyriausybę sustiprinti kovą su opijaus prekyba. 1839 03 Guangdžou (Kantone) Kinijos valdžia konfiskavo ir sunaikino 20 000 dėžių su narkotikais, blokavo britų prekių faktorijas. Tai išprovokavo abiejų pusių ginkluotus susidūrimus. 1839 2 pusėje įvyko keli Didžiosio Britanijos ir Kinijos karo laivų ginkluoti susirėmimai. Prasidėjo Pirmasis opijaus karas (1839–42).

1840 06, atvykus pastiprinimui iš metropolijos, Didžioji Britanija be karo paskelbimo pradėjo prieš Kiniją planingus karo veiksmus; buvo blokuotas Guangdžou, vėliau Siamenas, Ningbo, Jangdzės ir kitų upių žiotys, 1840 07 užimtas Dinghai (Džoušano salyne), 1841 01 – keli fortai prie Guangdžou. 1841 02, atsakydama į tai, Kinijos vyriausybė oficialiai paskelbė Didžiajai Britanijai karą. 1841 pirmojoje pusėje karo veiksmai daugiausia vyko Guangdongo provincijoje, nuo 1841 08 – ir Fudziano, Dziangsu provincijų pakrantėse. Didžioji Britanija užėmė Siameną, Ningbo, kelis fortus prie Šanchajaus, Jangdzės upės. Kinijos kariuomenė ir laivynas, ginkluoti pasenusiais ginklais, negalėjo kiek rimčiau pasipriešinti ir jos vyriausybė turėjo kapituliuoti. 1842 08 29 Nankingo sutartimi Didžiajai Britanijai atiteko Honkongas, Kinija pasižadėjo sumokėti 21 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kontribuciją, atidaryti prekybai su Didžiąja Britanija 5 uostus (Šanchajų, Ningbo, Fudžou, Siameną, Guangdžou), įvesti Didžiajai Britanijai palankius muitus. 1844 Kinija panašias sutartis buvo priversta pasirašyti ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Prancūzija. Tai sukėlė Kinijos visuomenės pasipiktinimą. Jos valdžia vengė sutartis vykdyti. Pasinaudojusi tuo, t. p. Kinijoje vykusiu valstiečių karu (Taipingų sukilimas), 1857 Didžioji Britanija pradėjo Antrąjį opijaus karą (1857–60).

1857 pradžioje į karą Didžiosios Britanijos pusėje įstojo ir Prancūzija. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgos 1857 12 užėmė Guangdžou. 1858 04 interventai pradėjo karo veiksmus Kinijos šiaurėje; 1858 05 jie užėmė Tiandzino uostą, grasino pulti Pekiną. 1858 06 Kinijos vyriausybė turėjo pasirašyti Tiandzino sutartį, kuria įsipareigojo prekybai su Vakarų valstybėmis atidaryti naujus uostus, sumokėti Didžiajai Britanijai kontribuciją, įsipareigojo oficialiuosiuose dokumentuose Vakarų atstovų nevadinti barbarais ir susirašinėjime su Vakarų valstybėmis vartoti anglų kalbą. 1859 06 Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pasiuntinius, į Tiandziną vykstančius pasikeisti su Kinijos vyriausybe ratifikaciniais raštais, lydinčius karo laivus apšaudė kinai. Tuo pasinaudojusios Didžioji Britanija ir Prancūzija atnaujino karo veiksmus. 1860 08 jų kariuomenė užėmė Tiandziną, spalio mėnesį – Pekiną; imperatorius ir jo dvaras pabėgo iš sostinės. 1860 10 Kinija su Didžiąja Britanija ir Prancūzija pasirašė naujas nelygiateises sutartis, kurios dar labiau išplėtė užsieniečių teises ir sustiprino Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos įtaką Kinijoje (Pekino sutartys). Pralaimėjimai Opijaus karuose sudarė prielaidas tolesniam Vakarų valstybių skverbimuisi į Kiniją, vertė mandžiūrus pradėti šalies modernizaciją.

Pirmasis opijaus karas; Antrasis opijaus karas

2271