Opšrtų kautỹnės, Lietuvos partizanų ir kolonistų mūšis. Įvyko 1947 iš 11 15 į 16 naktį Opšrūtų kaime (Pilviškių vlsč.) tarp antisovietinės Žalgirio rinktinės partizanų ir sovietinių kolonistų. 1941 į repatriavusių (į Vokietiją) Opšrūtų ūkininkų sodybas (iš 94 Lietuvos vokiečiams priklausė 34) atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Birželio 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui jie išvyko į Rusiją, bet 1944 su SSRS kariuomene grįžo ir įsikūrė tuščiuose gerai sutvarkytuose ištremtų lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Iš naujakurių buvo sudaryta apylinkės valdžia, 1945 kolonistai įsteigė kooperatinį ūkį. Jie tapo NKVD agentais, terorizavo apylinkės gyventojus lietuvius; šie pasiskundė partizanams, kurie kolonistus kelis kartus perspėjo. Atvykėliai subūrė savisaugos karinę grupę ir NKVD apginkluoti dar įžūliau ėmė terorizuoti vietinius gyventojus. Suimtų ir ištremtų lietuvių Pilviškių valsčiuje, palyginti su kitais valsčiais, buvo daugiausia.

1947 08 Tauro apygardos Žalgirio rinktinės (vadas V. Štrimas, slapyvardžiu Šturmas) ~70 kovotojų, sutelktų Kazlų Rūdos miške, ėmėsi tramdyti kolonistus – 35 gerai ginkluotus partinius ir saugumo aktyvistus. V. Štrimo įsakymu prie Vilkaviškio–Pilviškių plento, jei juo netikėtai atvyktų vidaus kariuomenės dalinys, buvo įrengti keli kulkosvaidžiais ginkluotų partizanų postai. Partizanų dalinys glaustu žiedu apsupo kolonistų kenkėjų sodybas, pareikalavo nedelsiant sudėti ginklus ir išsikelti svetur, bet šie ėmė šaudyti. Kai kuriuos kolonistų ginkluotus židinius partizanai greitai nuslopino; ginkluoti kolonistai atkakliai priešinosi įsitvirtinę mūriniuose pastatuose. Juose kilus gaisrams ir nukovus atkakliausiai besipriešinančius atvykėlius, kautynės baigėsi. Nukauta 31, sužeista 13 kolonistų aktyvistų. Partizanų vadovybė įsakė likusiems grįžti į Rusiją, nepaklusniuosius naikinti. Jie, lydimi sovietinių kariškių, persikraustė į Vilkaviškį, 1947 pavasarį išvyko iš Lietuvos. Po Opšrūtų kautynių Lietuvos kaime buvo pristabdyta sovietinė kolonizacija.

1248