Ozerlãgas (rus. Ozerlag, sutrumpinta iš Osobyj zakrytyj režimnyj lager, Specialùsis ùždaras grežtojo režmo lãgeris), lagerių grupė, veikusi Irkutsko srities vakaruose. Kaliniai tiesė Taišeto–Bratsko geležinkelį (apie 320 km ilgio Baikalo–Amūro magistralės atkarpa). Ozerlagas įkurtas 1949 pertvarkius Taišeto lagerių grupę (vadinamasis Taišetlagas). Jis turėjo 4 skyrius ir apie 90 punktų, vadinamų kolonomis, kuriuose vienu metu kalėjo 40–50 tūkstančių (kitais duomenimis, kelis kartus daugiau) kalinių. Dideli lageriai buvo Zajarske, Čiunoje, Novočiunkoje, Taišete. Vichorevkoje veikė ypatingojo režimo ir bausmės lageriai. Kaip ir kiti specialieji lageriai (vadinamasis Gorlagas, Rečlagas, Dubravlagas ir kiti), Ozerlagas buvo skirtas politiniams kaliniams. Buvo vyrų, moterų ir vaikų lageriai; prie Nevelskajos geležinkelio stoties veikė kalinių kūdikių namai. Nemažai Ozerlago punktų buvo skirta nusilpusiems, išsekusiems kaliniams, neįgaliesiems. Ozerlago valdyba ir kalinių persiuntimo punktas buvo Taišete. Iki 1955 vidurio vyrų ligoninė buvo Nevelskajoje, moterų – Čiukšoje (vėliau – atvirkščiai). Sunkiomis sąlygomis (žiemos čia labai ilgos ir šaltos – 45–50 °C šalčio, vasaros karštos – iki 40 °C) kaliniai iš pradžių per negyvenamą taigą tiesė geležinkelį: kirto medžius, rovė kelmus, pylė pylimą, klojo pabėgius ir bėgius, statė tiltus per upes, rausė tunelius per kalnus. Gyveno po darbo rakinamuose barakuose su 3 aukštų gultais, per metus galėjo parašyti du laiškus rusų kalba. Už menkiausius prasižengimus – žiaurios bausmės, sušaudymas. Daug kalinių mirė, žuvo (ypač statydami užtvankas per upes). Vėliau, nutiesus geležinkelį, Ozerlago kaliniai jį prižiūrėjo, kirto mišką, dirbo medienos apdirbimo įmonėse, akmens skaldyklose, molio karjeruose, žėručio smulkinimo fabrikuose, statė Taišeto, Bratsko miestus, Bratsko hidroelektrinę, kasė akmens anglis ir kitas naudingąsias iškasenas. Po 1954 Ozerlago režimas sušvelnėjo, 1954–59 į laisvę buvo paleista apie 80 % kalinių, kiti vėliau perkelti į Mordovijos lagerius. Ozerlage kalėjo rusų rašytojas A. Solženicynas.

Nuo 1941 Taišeto–Bratsko geležinkelį tiesė nemažai politinių kalinių iš Lietuvos; ypač jų padaugėjo po 1948. 1941–55 čia kalėjo 18–20 tūkstančių Lietuvos žmonių, daugiausiai partizanų, jų rėmėjų. Tarp Ozerlago kalinių buvo vienas antisovietinio pasipriešinimo vadovų P. Paulaitis, karininkai J. Jankauskas, S. Žukaitis, M. Germanavičius, filosofas V. Sezemanas, teisininkas J. Navakas, buvęs švietimo ministras K. Šakenis, A. Terleckas (vėliau Lietuvos laisvės lygos vadovas), daug kunigų, jaunimo. 1946 01 į vieną Zagerlago punktų – Čiuną – buvo atvežta apie 150 P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės karių. 1950 nemažai lietuvių iš Ozerlago buvo išvežta į Norilską, 1951 – į Kolymą. 1957–58 žiemą 14 punkto (Čiusavajos gyvenvietėje) vieno barako kaliniai, daugiausiai lietuviai, ruošėsi bėgti: iš barako rausė tunelį per lagerio zoną (vadovavo V. Bastys). Sumanymui nepavykus (klaidingai apskaičiavus išėjimas iš tunelio iškastas pernelyg arti sargybos) kaltę prisiėmė buvę partizanai J. Abukauskas (Audros būrio vadas), V. Bastys, E. Šmitas ir latvis S. Jaunušanis. Visi jie buvo nuteisti papildomai 3 metams kalėti (iš jų 2 metus – Vladimiro uždarajame kalėjime). 1958 iš gretimo lagerio bėgo grupė politinių kalinių, vadovaujamų A. Petrusevičiaus.

1077

-lageriai