Pãduvos mokyklà Filosofinė mokykla, Aristotelio filosofiją aiškinusi averoizmo požiūriu. Gyvavo 14–16 amžiuje Italijoje – Paduvos, Bolonijos, Ferraros, Mantujos universitetuose. Pradininkas – Paduvos universiteto filosofijos ir medicinos profesorius P. d’Abano (apie 1250–1316), svarbiausi atstovai – A. Achillini, A. Nifo, P. Pomponazzi. Mokyklai artimos Marsilijaus Paduviečio pažiūros. Paduvos mokykla skelbė averoistines dvejopos tiesos, natūralizmo, vientiso žmonijos intelekto, individualios žmogaus sielos mirtingumo koncepcijas, kėlė pasaulietinės valstybės idėją, reiškė laisvamanybę, religinę toleranciją. A. Nifo teigė, kad žmogaus siela yra absoliučiojo intelekto dalis ir susijungia su juo po kūno mirties. P. Pomponazzi teigė, kad sielos nemirtingumo neįmanoma įrodyti racionaliais argumentais, bet sutiko, kad siela gali būti nemirtinga dėl Dievo visagalybės. 16 amžiaus antrojoje pusėje plėtojantis Renesanso gamtos filosofijai paduvos mokykla neteko reikšmės.