Palestinà (arab. Falastīn, gr. Palaistina, hebr. Pelištim), istorinė sritis Vakarų Azijoje, Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (apima Jordano upės ir Negyvosios jūros baseinus). Plotas apie 26 000 km2. Didžioji dalis priklauso Izraeliui, mažesnės – Palestinos autonomijai ir Jordanijai.

Ikiistoriniai ir senovės laikai

Manoma, dabartinėje Palestinos teritorijoje žmonės apsigyveno ankstyvajame paleolite. Mezolite (8 tūkstantmetyje pr. Kr.) atsirado nuolatinių gyvenviečių, gyventojai ėmė dirbti žemę, auginti įvairius gyvulius. 6 tūkstantmetyje pr. Kr. imta gaminti keramikos dirbinius. 5 tūkstantmečio pr. Kr. viduryje radosi daugiau nuolatinių gyvenviečių, Negevo šiaurinėje dalyje imta kasti varį ir jį apdirbti. Apie 3500 pr. Kr. vietos gyventojai jau naudojo bronzos įrankius, pradėjo kurtis miestai (Jerichas, Jeruzalė ir kiti). 3 tūkstantmetyje pr. Kr. apsigyveno semitų gentys – kanaaniečiai. 18 a. pr. Kr. kraštą užkariavo hiksai. Kai kurie miestai, tapę amatų ir prekybos centrais, buvo apjuosiami sienomis. Dėl ryšių su Egiptu Palestinoje paplito egiptiečių raštas, kultūra. 16 a. pr. Kr. Palestiną pajungė Egiptas; miestuose buvo statomos jo vietininkų rezidencijos, tvirtovės. Nuo 13 a. pradžios kraštą pradėjo užkariauti kitos semitų gentys – žydai (izraelitai). 12 a. pr. Kr. Palestinos pakrantę užkariavo filistinai (iš čia kilo ir Palestinos pavadinimas). 11 a. pr. Kr. pradžioje kitoje Palestinos dalyje Sauliaus vadovaujamos žydų gentys įkūrė Izraelio ir Judėjos karalystę. Dovydo (valdė 1010–970 pr. Kr.) ir Saliamono (valdė 970–930 pr. Kr.) laikais ši valstybė pasiekė galybės viršūnę. Apie 1000 pr. Kr. jos sostine tapo Jeruzalė, kartu virtusi ir religiniu žydų centru. Saliamonui mirus apie 928 pr. Kr. karalystė suskilo į Izraelio (gyvavo apie 928–722 pr. Kr. Palestinos šiaurinėje dalyje) ir Judėjos (gyvavo apie 928–586 pr. Kr. Palestinos pietinėje dalyje) karalystes. 722 pr. Kr. Izraelio karalystę užkariavo Asirija, 586 pr. Kr. Judėjos – Babilonija; Palestina tapo šių valstybių provincija. 538 pr. Kr. Palestiną užkariavo Achaimenidų Persija; Palestina tapo šios valstybės satrapija (provincija). 332 pr. Kr. per žygį į Rytus Palestiną užkariavo Aleksandras Makedonietis; Palestina virto jo sukurtos imperijos dalimi. Po Aleksandro Makedoniečio mirties suirus jo valstybei, Palestina 301 pr. Kr. atiteko Ptolemajams (Egipto valdovams), 200 pr. Kr. – Seleukidų valstybei. Vyko sparti krašto helenizacija. 142–63 pr. Kr. išsivadavusioje iš Seleukidų Palestinoje gyvavo Chasmonėjų valdoma Judėjos karalystė. 63 pr. Kr. Palestiną užėmė Roma ir pavertė savo protektoratu. 40 pr. Kr., Romai parėmus, Judėjos karaliumi tapo Erodas I Didysis. Jo laikais Judėjai priklausė ir kai kurios gretimos sritys (Pietų Sirija). Po Erodo I Didžiojo mirties Roma pavertė Judėją provincija. 1 a. po Kr. pradžioje Palestina tapo Jėzaus Kristaus veiklos centru, čia susikūrė pirmosios krikščionių bendruomenės. Nepatenkinti Romos valdžia žydai dažnai sukildavo (66–70, 132–135). Po 132–135 sukilimo numalšinimo Roma uždraudė žydams gyventi Judėjoje; žydai pasklido po visą Romos imperiją, o Palestinoje liko tik nedidelė jų bendruomenė. 313 imperatoriui Konstantinui I paskelbus Milano ediktą, Palestina tapo krikščionių piligrimų traukos centru. Palestinoje buvo pastatyta daug bažnyčių ir vienuolynų, daugėjo krikščionybę išpažįstančių gyventojų. 395, Romos imperiją padalijus į Rytų ir Vakarų Romos imperijas, Palestina atiteko Rytų Romos imperijai (Bizantijai) ir išvengė sukrėtimų, kurių 5–6 a. patyrė Vakarų Romos imperijos kraštai. Žemėlapis Palestina 1 a. po Kr. pradžioje.

Palestina 1 a. po Kr. pradžioje

Viduriniai amžiai

Apie 634–641 Palestiną (636 Jeruzalę) užėmė arabai ir pavertė savo milžiniškos valstybės (Kalifato; nuo Ispanijos iki Aralo jūros Vidurio Azijoje) dalimi (provincija; administracinis centras – Ramalla). Kalifatą valdant Omejadų dinastijai (661–750) Palestina turėjo svarbią reikšmę; Omejadų sostinė buvo Damaskas. Palestinoje paplito arabų kalba ir kultūra, islamas; Palestina tapo sudėtine arabų pasaulio dalimi. Kalifatą valdant Abasidams (750–1258) Palestinos reikšmė smuko (jų sostine buvo Bagdadas), bet Jeruzalė ir toliau išsaugojo religinio centro reikšmę. 878, Kalifatui nusilpus, Palestina atiteko Egipto valdovams Tulunidams, 937 – Ichšididams, 969 – Fatimidams. 1070 Palestiną užėmė tiurkai seldžiukai, kurie nuo 1055 faktiškai valdė Kalifatą Abasidų vardu. 11 a. pabaigoje–13 a. Palestina tapo kryžiaus žygių objektu. Per I kryžiaus žygį (1096–99) kryžininkai joje įkūrė Jeruzalės karalystę (sostinė Jeruzalė). 1171 Egipto valdovas Salachas ad Dinas (Saladinas) sumušė kryžininkus ir užėmė Jeruzalę. Iki 1291 kryžininkai iš Palestinos buvo galutinai išstumti. 15 a. pabaigoje Palestinos ūkis ir prekyba smuko; nuosmukį sustiprino ir 1498 atrastas jūrų kelias iš Vakarų Europos į Aziją aplink Afriką.

Osmanų laikai

1516 turkų sultonas Selimas I Rūstusis užėmė Palestiną ir pavertė Osmanų imperijos (Turkijos) dalimi. Osmanų laikais Palestina priklausė Damasko provincijai. 18 a. čia pradėjo kurtis europiečių (daugiausiai prancūzų) prekybos įmonės, 19 a. pradžioje pradėjo veikti įvairių religinių bendruomenių (katalikų, protestantų, stačiatikių) misijos. 19 a. 4 dešimtmetyje Palestina tapo Egipto ir Osmanų imperijos varžybų objektu; 1832–41 Palestina priklausė Egiptui, kurio paša Muchamedas Alijus buvo nominalus Osmanų imperijos vasalas. 1859–69 Egipte prancūzų bendrovei iškasus Sueco kanalą padidėjo Palestinos strateginė ir ekonominė reikšmė. Į ją pradėjo skverbtis britų, prancūzų ir kitos bendrovės. 1892 prancūzai nutiesė pirmą Palestinoje geležinkelio liniją, kuri sujungė Jeruzalę ir Jafą. 19 a. Europoje plintančios tautinio judėjimo idėjos atgaivino ir žydų viltį grįžti į Palestiną; tuo metu čia veikė tik nedidelė jų bendruomenė. Šios idėjos labiausiai paveikė daugiausiai persekiojamus Rytų Europos (ypač Rusijos imperijos) žydus. 19 a. pabaigoje prasidėjo žydų grįžimas nuolat gyventi į Palestiną. Imigracija paspartėjo, kai ją finansiškai pradėjo remti turtingi Vakarų Europos žydų verslininkai (E. de Rothschildas ir kiti). 1897 žydai iškėlė tikslą Palestinoje įkurti savo tautos namus ir įkūrė Pasaulinę sionistų organizaciją; ji davė pradžią organizuotam sionizmui (judėjimui dėl žydų valstybės sukūrimo ir stiprinimo). 20 a. pradžioje sionistinės organizacijos iš vietos gyventojų arabų ėmė supirkinėti žemes. Žydų imigracija kėlė arabų nepasitenkinimą ir išpuolius prieš žydus. Apsaugai nuo arabų žydai pradėjo kurti įvairias apsaugos organizacijas. Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) Palestinoje vyko Didžiosios Britanijos ir Osmanų imperijos kariuomenių karo veiksmai. 1917 11 02 Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras A. J. Balfouras, siekdamas žydų paramos kovai su Osmanų imperija, paskelbė, kad po karo Palestinoje bus įkurtas žydų nacionalinis židinys (Balfouro deklaracija); sionistai šią deklaraciją laikė pažadu Palestinoje įkurti žydų valstybę. A. J. Balfouro deklaracija sukėlė Palestinos arabų, siekiančių vieningos arba federacinės valstybės su Sirija, nepasitenkinimą.

Naujausi laikai

1917 12 Didžioji Britanija okupavo Palestiną. Tautų Sąjunga 1920 04 Palestiną, kaip mandatinę teritoriją, perdavė valdyti Didžiajai Britanijai; vietos gyventojams buvo suteikta autonomija, bet dėl arabų ir žydų priešiškumo ji nebuvo įgyvendinta. 1919–48 į Palestiną atsikėlė 452 000 žydų; 1939 žydai sudarė apie 30 % visų gyventojų. 1928, 1929, 1933, 1936, 1939 įvyko arabų išpuoliai prieš žydus, bet tai nesustabdė žydų imigracijos; arabai, kitaip nei žydai, religiniu ir politiniu atžvilgiu buvo labai susikaldę. Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) Vokietija ir jos sąjungininkai sunaikino Europoje kelis milijonus žydų; tai įtikino pasaulio visuomenę palankiau žiūrėti į žydų valstybės įkūrimą. Į Palestinos problemos svarstymą aktyviai įsitraukė ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose nuo seno buvo didelė žydų bendruomenė ir stipri sionistinių organizacijų įtaka. Nuo 1945 Palestinos žydai faktiškai buvo karo padėtyje su britų mandatine valdžia; tai skatino Didžiąją Britaniją ir Jungtines Tautas greičiau spręsti Palestinos problemą. 1947 11 29 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pritarė Palestinos padalijimo į žydų ir arabų valstybes planui; jos turėjo būti susijusios ekonomikos sąjunga, o Jeruzalei (su Betliejumi) suteiktas specialus tarptautinis statusas. Žydų valstybei buvo numatyta skirti 56 % Palestinos teritorijos (14 068 km²), susidedančios iš 3 dalių; žydai tam pritarė, o arabai prieštaravo. Prasidėjo jų susirėmimai. 1948 05 14 Tel Avive žydai paskelbė, kad įkuriama Izraelio valstybė (Izraelio istorija). 1948 05 15 Didžiosios Britanijos administracija ir kariuomenė Palestiną paliko. Tą pačią dieną Izraelį užpuolė Egipto, Irako, Jemeno, Transjordanijos (nuo 1949 Jordanija), Libano, Saudo Arabijos ir Sirijos kariniai junginiai. Prasidėjo I arabų–Izraelio karas (arabų–Izraelio karai). Per jį Izraelis užėmė dar 6700 km2 Palestinos teritorijos (su Vakarų Jeruzale), Egiptas perėmė į savo kontrolę Gazos ruožą, Transjordanija – Vakarų Krantą (ir Rytų Jeruzalę). Iš Izraelio į gretimas šalis pasitraukė 726 000 arabų, iškilo palestiniečių pabėgėlių problema. Egiptas ir toliau nesiliovė grasinti, todėl Izraelis 1956 ryžosi preventyviems veiksmams. Per II arabų–Izraelio karą (1956–57) žydai užėmė Gazos ruožą ir Sinajaus pusiasalio didžiąją dalį, bet iki 1957 03 iš visų užimtų teritorijų pasitraukė. 1964 Jeruzalėje G. A. Nassero iniciatyva buvo įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), kuri suvienijo smulkesnes palestiniečių organizacijas ir atstovavo Palestinos arabų interesams. PIO, plačiai naudojusi ir teroristinius kovos būdus, nepripažino Izraelio valstybės ir iškėlė tikslą įkurti Palestinos arabų valstybę su sostine Jeruzalėje. 1967 pradžioje Egiptas, Jordanija ir Sirija vėl pradėjo grasinti Izraeliui. Kilo III arabų–Izraelio karas (1967). Per jį Izraelis užėmė Vakarų Krantą (su Rytų Jeruzale), Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas (Sirija). Iš viso buvo okupuota apie 70 000 km2 teritorijos su 1 mln. gyventojų. Izraelis okupuotose žemėse pradėjo statyti žydų gyvenvietes. Iš okupuotų kraštų į gretimas arabų valstybes pasitraukę palestiniečiai (apie 400 000) kovai su žydais pradėjo kurti įvairias organizacijas (ir karines), kurios naudojo teroristinius kovos metodus. 1974 PIO gavo stebėtojo teises prie Jungtinių Tautų. Arabų–Izraelio karai, t. p. PIO organizuojami teroristiniai išpuoliai parodė, kad jėgos priemonėmis nė viena pusė Palestinos problemos išspręsti nepajėgs. 1979 Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios iniciatyva Izraelis ir Egiptas pasirašė taikos sutartį, kurioje buvo numatyta įkurti Palestinos autonomiją, kuri ateityje būtų pertvarkyta į nepriklausomą valstybę. 1980 Izraelis paskelbė Jeruzalę savo sostine (tarptautinė bendrija to nepripažino), 1981 – Golano aukštumų aneksiją. 1987 12 Vakarų Krante ir Gazos ruože kilo arabų sukilimas (intifada). 1987 radikaliai nusiteikę palestiniečiai įkūrė islamo fundamentalistinę organizaciją Hamas. 1988 11 15 palestiniečiai paskelbė įkuriantys savo valstybę – Palestiną, bet tarptautinė bendrija jos nepripažino.

SSRS ir kitų komunistinio bloko valstybių žlugimas (1989–1991) turėjo teigiamos įtakos Palestinos problemos sprendimui; arabai (PIO ir kiti) neteko jų finansinės ir politinės paramos. 1993 09 13 Jungtinėms Amerikos Valstijoms tarpininkaujant Vašingtone Izraelis ir PIO pasirašė Principų deklaraciją, dar vadinamą Oslo sutartimi. Izraelis pripažino PIO palestiniečių tautos atstove, o PIO – Izraelį. Sutartis numatė 5 metų pereinamuoju laikotarpiu Gazoje ir Vakarų Krante įkurti Palestinos autonomiją. 1994 05 04 Kairo, arba Oslo I, sutartimi Jeriche (Vakarų Krantas) ir Gazos ruože, išskyrus teritoriją, kurioje buvo žydų gyvenviečių, buvo paskelbta Palestinos autonomija.

G. Le Strange Palestine under the Moslems New York 1975; P. A. Smith Palestine and the Ottoman period London 1984; A. Lamaire Historia biblijnego Izraela Poznań 1998; D. Bensimon Żydzi i Arabowie. Historia współczesnego Izraela Warszawa 2000.