Palepių–Pušỹnės kautỹnės, Pušỹnės kautỹnės, Lietuvos partizanų ir NKVD mūšis. Įvyko 1944 12 16 Paliepių ir Pušynės miškuose (Krakių–Dotnuvos apylinkės) tarp antisovietinių Lietuvos partizanų junginio (iki 300 žm.; vadas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas V. Pabarčius) ir NKVD užnugario apsaugos kariuomenės pasienio pulko. Pušynės miške buvo įsitvirtinęs vienas didžiausių junginio būrių, vadovaujamas V. Kuročkos (slapyvardis Dūdelė). Junginio pagrindinėje stovykloje (Pašušvio girininkijos Šilainių miške) buvo įrengtos 5 didelės žeminės su vadaviete, kareivinėmis, ginklų sandėliu, virtuve ir arklide. Stovyklavietę apsupus pasienio pulko kareiviams, pamiškėje ir prie žeminių prasidėjo atkaklios kautynės. Pirmąsias atakas partizanai, nors patyrė nuostolių, atmušė. Į pagalbą atskubėjus K. Bendžiaus ir A. Sibičio vadovaujamiems partizanų būriams, junginiui pavyko atsišaudant pasitraukti į Lenčių mišką; dalis kovotojų išsiskirstė mažomis grupėmis.

Per kautynes buvo sunaikintos žeminės, sudeginti 3 vienkiemiai, žuvo 23 (kitais duomenimis, 26) V. Pabarčiaus būrio kovotojai. Daug žuvo ir pasieniečių. Dalis partizanų palaikų buvo išniekinti Krakėse, vėliau galbūt užkasti prie Smilgos upės (sovietinės okupacijos metais buvo užtvenkta). 1989 partizanų žūties ir 1991 užkasimo (ant Smilgos upės užtvankos kranto; čia iki 1952 buvo užkasami ir kitų partizanų palaikai) vietose pastatyti paminklai.

2737