Panarõs mšis, Lietuvos partizanų ir NKVD kautynės. Įvyko 1945 02 27 tarp antisovietinių Lietuvos partizanų Juozapavičiaus dalinio (vadas M. Lukošiūnas) ir NKVD kuopos Panaros ir Žeimių kaimuose (Merkinės vlsč.). 3 būrių partizanai (iki 120; NKVD pranešime nurodoma iki 250), vadovaujami M. Lukošiūno (slapyvardis Lukošius), A. Grušausko (slapyvardis Siaubas) ir J. Slautos (slapyvardis Aušra), įsitvirtino Panaros kaimo sodybose. Po apie 1 val. nuo ryto trukusių kautynių, gausėjant NKVD pajėgoms, partizanai atsišaudydami iš lėto pasitraukė link Vilkiautinio kaimo, arčiau Žaliamiškio (keli žuvo).

Mūšis vyko visą dieną. Prie Žaliamiškio į pagalbą atskubėjęs A. Kiseliausko būrys stipriu šaudymu privertė kareivius trauktis. Prie Liškiavio ežero žuvo M. Lukošiūnas ir dar 4 kovotojai; laikinai buvo palaidoti Žaliamiškio bunkeryje (NKVD pranešime žuvusiųjų nurodyta 37). Vadovavimą perėmęs J. Slauta įsakė trauktis į Snaigupės kaimą: jo miškas jungėsi su Puščios miškais. Žuvusiuosius sovietinius kareivius (pasak liudytojų, iki 70) vietiniai gyventojai rogėmis vežė prie mašinų. Panaros mūšis – vienas didžiausių Dzūkijoje per Lietuvos antisovietinį partizaninį karą (1944–53).

2737