Pángu, kinų mitologijoje – pirmasis žmogus, demiurgas. Išlikęs kosmogoninis mitas, kuriame veikia Pangu. Minimas ir kituose įvairių laikotarpių šaltiniuose (seniausi jų datuojami 3 a. prieš Kristų). Sakoma, kad Pangu augo kartu su pasauliu (dangus ir žemė sudarę kiaušinį, jame gimęs Pangu) ir padėjo jam formuotis, galutinai atskyrė žemę nuo dangaus. Išlikusios kelios pasakojimo apie tai, kas susikūrė Pangui mirus ir suyrant, versijos. Vienoje jų sakoma, kad kai Pangu mirė, jo kvėpavimas virto vėju, balsas – griaustiniu, dešinė akis – saule, kairė – mėnuliu, 4 galūnės tapo keturiomis pasaulio šalimis, kraujas – upėmis, kraujagyslės – kelias, raumenys – dirvožemiu, plaukai – žvaigždėmis, dantys ir kaulai – metalais ir akmenimis, sėkla ir kaulų čiulpai – perlais ir nefritu, prakaitas – lietumi ir rasa. Ant Pangu kūno buvę vabzdžiai, papūtus vėjui, tapo juodaplaukėmis tautomis. Tyrinėtojai šiuos pasakojimus sieja su mitiniais vaizdiniais apie mikrokosmo ir makrokosmo identiškumą, kad žmogaus kūno dalys (galva, juosmuo, apatinė kūno dalis) ir pasaulio dalys (dangus, žemė, požemis) sudaro vieningą visumą. 5 a. 2 pusės šaltinyje minima, kad Pietų Kinijoje buvo paplitęs Pangu kultas, jam buvusi pastatydinta šventykla.