Papélkiai (vok. Papelken, Popelken; nuo 1946 rus. Vysokoje), Vysokojė, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė 23 km į šiaurės vakarus nuo Įsruties, netoli Mielaukių.

ISTORIJA. 1379 pirmą kartą paminėti Popelken. 1626 pastatyta medinė evangelikų bažnyčia, 1769 vietoj jos – mūrinė; 1901 perstatytas bokštas. Papelkių parapijoje kunigavo lietuvių raštijos darbuotojai: 1726–63 A. F. Šimelpenigis (Schimmelpfennig), 1855–58 C. L. Neissas. Vietos kunigai platino lietuviškas religines knygas. 1903–14 veikė H. Beržuvaičio spaustuvė, knygrišykla ir knygynas. 1830 į vakarus nuo gyvenvietės nutiestas Karaliaučiaus–Tilžės plentas, 20 a. pradžioje pro ją – siaurasis geležinkelis.

20 a. 1 pusėje bažnytkaimyje veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, vežimų gamykla, 5 kalvės, plytinė, mašinų remonto dirbtuvės, pieninė ir sūrinė, galvijų ir arklių veisimo bendrija, vaistinė, viešbutis, 4 užeigos, keletas krautuvių. Vykdavo savaitiniai turgūs. Tarp įvairių profesijų amatininkų nemažai buvo lietuviškomis pavardėmis. 1927 pastatyta moderni mokykla. Per 18 a. 1 pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją gyvenvietėje ir apylinkėse apsigyveno vokiečių kolonistų.

1846 Papelkiuose buvo 704, 1905 – 1162, 1938 – 1220 gyventojų. Dar nesuvokietėjusių Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) parapiejiečių buvo: 1848 – 2779 (45,4 %), 1870 – 2500 (36,6 %), 1878 – 2809 (38,6 %), 1890 (pagal bažnytinę statistiką) – apie 1900 (26,1 %), 1897 – 1800 (25,2 %), 1907 – 1600 (22,1 %), 1912 – 800 (11 %). Nuo 19 a. pabaigos iki nacių atėjimo į Vokietijos valdžią (1933) lietuviškos pamaldos laikytos 4 kartus per metus ir per religines šventes.

1945 Papelkiai užimti SSRS kariuomenės, nuo 1946 priklauso Kaliningrado sričiai. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis, 1981 pastatas sudegė.

871

2618