Paprsė, 15 a.–20 a. 1 pusės Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės, vėliau Lietuvos Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija (Mažąja Lietuva) teritorija. Apėmė maždaug nuo Vištyčio iki Nemirsetos su Kudirkos Naumiesčio, Virbalio, Kybartų, Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Sudargo, Jurbarko, Žvyrių (Skirsnemunės), Tauragės, Batakių, Skaudvilės, Žemaičių Naumiesčio, Katyčių (nuo 1533 priklausė Prūsijai), Sartininkų, Vainuto, Kvėdarnos, Gardamo, Švėkšnos, Šilalės, Veiviržėnų, Vėžaičių, Gargždų, Kretingos gyvenvietėmis. Susidarė po Melno taikos (1422) tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino (Prūsijos) nustačius valstybės sieną. Susiklostė pastovus pasienis su savitais gyventojų papročiais, kitais etnografiniais dalykais. Dėl karų su kryžiuočiais abipus sienos buvo susidariusi dykra. Karams pasibaigus šią Didžiosios ir Mažosios Lietuvos teritoriją imta apgyvendinti. Gyventojai sūduviai, žemaičiai atvykdavo į Mažąją Lietuvą, o į Didžiąją Lietuvą – dar išlikę skalviai, nadruviai (jie virto lietuvininkais), t. p. prūsų palikuoniai, hugenotai (šie Mažojoje Lietuvoje apsigyveno 17 a.), nuo 18 a. – ir vokiečių kolonistai. Žmonės iš Prūsijos kėlėsi uždarbiauti ir dėl kitų priežasčių, dalis jų pasilikdavo. Plito atvežtiniai papročiai, klostėsi mišrių gyventojų tradicijos. Iš Mažosios Lietuvos atsikėlus įgudusiems amatininkams Paprūsėje kūrėsi saviti amatų centrai, statyti lietuvininkams būdingi trobesiai, gaminti panašūs abiejų kraštų dirbiniai. Iš kitų Didžiosios Lietuvos regionų gyventojai išsiskyrė darbštumu, išsilavinimu, ūkine ir kultūrine pažanga. Dalis atvykėlių išlaikė liuteronybę (Didžiojoje Lietuvoje vyravo katalikybė), susikūrė daug evangelikų liuteronų parapijų: Kretingoje, Žemaičių Naumiestyje, Tauragėje, Švėkšnoje, Šilalėje, Jurbarke, Skirsnemunėje, Sudarge, Kudirkos Naumiestyje, Virbalyje, Vilkaviškyje, Vištytyje, Marijampolėje ir kitur. Nemažai atvykėlių iš Mažosios Lietuvos palaikė ryšius su giminėmis ir anapus Prūsijos valstybės sienos, dalis jų palikuonių grįžo į savo tėviškę (pvz., Banaičiai, Žemaitaičiai). Paprūsėje veikė patikima prieglauda knygnešiams, gabenusiems gilyn į Didžiąją Lietuvą ir Rusijos imperiją draudžiamąją lietuvių literatūrą, vedliai, vyko kontrabanda. Paprūsėje gimė žinomų Mažosios Lietuvos veikėjų (pvz., A. Kuršaitis).

Po 1795 Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Sūduvą (Užnemunę) prijungus prie Prūsijos karalystės ir sudarius Naujosios Rytų Prūsijos provinciją (gyvavo iki 1807) į Paprūsę iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos atsikėlė daug kolonistų (pvz., 1795 Gelgaudiškio dvarą įsigijusi lietuvių kilmės baronų von Keudellių (Koidelių) giminė pakvietė daug vokiečių specialistų, įsteigta garsi sūrinė, veislinis žirgynas); dalis jų po 1807 grįžo. Po prancūzmečio (1807–15) Užnemunę su Paprūse prijungus prie Rusijos imperijos (kita Didžiosios Lietuvos dalis buvo prijungta jau 1795) Paprūsės gyventojų gyvenimo lygis ėmė skirtis. Gyvenę į šiaurę nuo Nemuno žemupio avėdavo vyžas (vadinti karnavyžiais) ir buvo laikomi žemaičiais, o Paprūsės pietų gyventojai dėvėjo, kaip ir Mažosios Lietuvos lietuvininkai, kepures su priekakčiais (vadinti liocais) ir buvo laikomi suvalkiečiais. Paprūsės liocai ir Mažosios Lietuvos lietuvininkai, būdami artimi kaimynai, kalbėjo ta pačia tarme.

Savitą Paprūsės gyventojų gyvenimą suardė sovietų okupacija (nuo 1940 vidurio). Pagal SSRS ir Vokietijos 1939–41 susitarimus per repatriaciją į Vokietiją su vokiečiais pasitraukė ir daug lietuvininkų, kurie bėgo nuo sovietinių okupantų; išvyko nagingų amatininkų, sumenko Paprūsės evangelikų parapijos. Pamaldos iki 1941 laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis, po 1945 laikomos tik lietuvių kalba. Sovietų okupacijos laikotarpiu Paprūsėje veikė 10 evangelikų liuteronų parapijų (iš jų Suvalkijoje – tik Sudarge). Po II pasaulinio karo lietuvininkų Mažojoje Lietuvoje neliko, o Paprūsėje (pvz., Kidulių apylinkėse) gyvenę liocai (buvo ir vokiečių kilmės) išsaugojo savitą senovinę šnektą, vartojo nemažai germanizmų. Liocų palikuoniai išliko labai religingi.

JJanavičienė Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai Vilnius 1992; VDaunienė Liocų žemė / Suvalkija nr. 2 2004; NAngermann Die Deutschen in Litauen Lüneburg 1996.

2001

415

2618