Parèto òptimumas, ekonominių išteklių geriausio įmanomo paskirstymo kriterijus. Suformulavo V. Pareto knygose Politinės ekonomijos kursas (Cours d’Économie Politique 2 tomai 1896–97) ir Politinės ekonomijos vadovas (Manuale di Economia Politica 1906). Pareto optimumas yra toks gėrybių paskirstymas visuomenėje, kai nė vieno asmens gerovė negali būti papildomai padidinta nesumažinus bent vieno kito asmens gerovės. Visuomenės gerovę galima didinti tik tada, kai ekonominių išteklių perskirstymas gamybos ar mainų sferoje padidins bent vieno asmens gerovę ir nepadarys žalos niekam kitam, tuo tarpu pasiekus Pareto optimumą visuomenės gerovė tampa maksimali. Šiam optimumui pasiekti būtinos 3 sąlygos: optimalus prekių ir paslaugų paskirstymas vartotojams (visų prekių ir paslaugų ribinio naudingumo santykis yra vienodas visiems vartotojams, dėl to jie negali padidinti savo naudingumo keisdamiesi prekėmis ir paslaugomis), optimalus ekonominių išteklių paskirstymas gamyboje (visų naudojamų išteklių ribinių produktų santykis yra vienodas gaminant visas prekes ir paslaugas, dėl to neįmanoma padidinti gamybos pakeičiant išteklių panaudojimo proporcijas), optimalus prekių ir paslaugų gamybos mastas (visų gaminamų prekių ir paslaugų ribinio naudingumo ir ribinių išlaidų joms pagaminti santykis yra vienodas, jos teikia vienodą naudą visuomenei ir šios naudos negalima padidinti gaminant kitų rūšių prekes ir paslaugas).

Ekonomikos teorijos požiūriu, Pareto optimumas yra ideali ekonominės sistemos būklė, kuri garantuoja laisvosios rinkos pusiausvyrą. Pareto optimumas dažnai naudojamas sprendžiant daugiakriterinio optimizavimo uždavinius, kurių sprendinys (Pareto optimalumas) gali būti rastas tik Pareto optimumo kriterijus tenkinančių variantų aibėje. Realiame ekonominiame gyvenime gali būti netenkinamos kai kurios būtinos Pareto optimumo prielaidos (pvz., nėra tobulosios konkurencijos, visapusiškai išsamios informacijos), o bet kokie ekonominės politikos sprendimai, skirti padidinti vienų asmenų gerovę, dažniausiai pablogina kitų asmenų gerovę. Pasiektas Pareto optimumas nereiškia visų asmenų lygybės, jis gali būti susijęs su didele gyventojų pajamų diferenciacija ar kitais nepageidaujamais ekonominiais ir socialiniais reiškiniais. Toks išteklių paskirstymas nėra besąlygiškai geriausias, jis dažniausiai vadinamas efektyviu pagal Pareto ar tiesiog efektyviu.

696