Parỹžiaus biržẽlio sukilmas (1848 06 23–25)

Kilo per 1848 Prancūzijos revoliuciją (Tautų pavasaris). 1847 Prancūzijoje prasidėjusi ūkio krizė tapo viena 1848 revoliucijos priežasčių. 1848 02 karalius Liudvikas Pilypas atsisakė sosto, buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Siekdama bent didžiuosiuose miestuose išspręsti nedarbo problemą, vyriausybė 1848 02 26 įsteigė Nacionalines dirbtuves. Joms išlaikyti įvesti nauji mokesčiai daugiausia palietė valstiečius ir smulkius ūkininkus. Šie nenorėjo remti miestiečių ir mokesčius iš esmės ignoravo. Valdantieji sluoksniai naujų ūkio plėtros perspektyvų neieškojo, Nacionalinio susirinkimo deputatai daugiau ginčijosi dėl valstybės valdymo formos. Tuo pat metu Paryžiuje didėjo kairiųjų radikalų įtaka, daugėjo manifestacijų, į kurias valdžia atsakė represijomis. Neradusi lėšų vyriausybė 1848 06 21 uždarė Nacionalines dirbtuves, buvo paskelbtas dalies ten dirbusių darbininkų šaukimas į kariuomenę, kiti turėjo būti išsiųsti į provinciją (sprendimas palietė apie 100 000 paryžiečių gyvenimą).

Pasipiktinę Paryžiaus darbininkai ir amatininkai 1848 06 23 sukilo (manoma, buvo apie 30 000–60 000 ginkluotų ir gerai organizuotų žmonių), daugiau varguomenės gyvenamų miesto centrinių ir rytinių kvartalų gynybai įrengtos barikados. Nacionalinis susirinkimas tvarką įvesti patikėjo generolui L.‑E. Cavaignacui. Jo vadovaujama Paryžiaus įgula sukilimą malšino brutaliai, aršios kovos vyko dėl kiekvienos barikados. Žuvo apie 4000 sukilėlių (iš jų apie 1500 sušaudyta) ir apie 1000 vyriausybės kariuomenės karių, be to, žuvo kovojančias puses norėjęs sutaikyti Paryžiaus arkivyskupas D. Affre’as. Po Paryžiaus birželio sukilimo 15 000 sukilimo dalyvių buvo ištremta, apribota politinių klubų veikla. Visuomenėje ilgam įsivyravo politinė apatija. Daugelis 19 a. mąstytojų (pirmiausia marksistai) manė, kad naujoji visuomenė padalyta į klases, turinčias nesutaikomus ekonominius interesus.