Pasáulio pãveldas, išskirtinės pasaulinės reikšmės ir autentiškumo vertybės.

Pasaulio paveldo apsauga

Pasaulio paveldo sąraše yra materialiojo (istoriniai miestai ir vietovės, kultūriniai kraštovaizdžiai), nematerialiojo (kultūrinės ir išskirtinės istorinės tradicijos, žmogaus kūrybos vertybės) kultūros paveldo, gamtos (fosilijų sanklodos, biosferos rezervatai, šlapžemės, miškai) ir mišrios (turinčios gamtos ir kultūros paveldo bruožų) vertybės. 1972 UNESCO generalinės konferencijos sesija priėmė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją. Iki 2009 ją ratifikavo 186 šalys. Už jos įgyvendinimą atsakingas Pasaulio paveldo komitetas (įkurtas 1976), jį sudaro 21 konvenciją pasirašiusios šalies atstovas, renkamas UNESCO generalinėje konferencijoje. Komiteto funkcijos: pagal valstybių paraiškas nustatyti, kurias išskirtines vertybes reikia išsaugoti įrašius į Pasaulio paveldo sąrašą; kartu su valstybėmis stebėti į sąrašą įtrauktų vertybių saugojimo priemones ir eigą; spręsti, kurias vertybes būtina įtraukti arba išbraukti iš Pavojuje esančio pasaulio paveldo vertybių sąrašo; nagrinėti Pasaulio paveldo fondui pateiktus prašymus dėl tarptautinės paramos.

Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimu ir Pasaulio paveldo vertybėmis vertybėmis rūpinasi UNESCO sekretoriato padalinys – Pasaulio paveldo centras (vadovaujasi Pasaulio paveldo komiteto politiniais sprendimais) ir Pasaulio paveldo fondas. Fondo lėšas, kurias sudaro privalomi valstybių narių ir savanoriški juridiniai ir fiziniai asmenų įnašai, skirsto Pasaulio paveldo komitetas. Sprendimą valstybės pateiktą vertybę įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą vertina Tarptautinė paminklų ir istorinių vietų apsaugos taryba (angl. International Council on Monuments and Sites, ICOMOS) ir Tarptautinė gamtos išsaugojimo sąjunga (angl. International Union for Conservation of Nature, IUCN; oficialus atstovas Lietuvoje – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos). Šis sąrašas pradėtas 1978, tada į jį buvo įtraukta 12, 2009 – 13 vertybių. 2009 jame buvo 890 vertybių, esančių 148 valstybėse: 689 kultūros paveldo, 176 gamtos paveldo, 25 mišrios (lent.).

Lent. Pasaulio paveldo vertybių geogr. išsidėstymas
  Vertybės
kultūros gamtos mišrios
Afrikos 42 33 3
Arabų šalių 60 4 1
Azijos ir Ramiojo vandenyno 129 48 9
Lot. Amerikos ir Karibų baseino 83 35 3
Europos ir Š. Amerikos 375 56 9

Pasaulio paveldas kaimyninėse valstybėse

Dalis Pasaulio paveldo vertybių yra keliose valstybėse, pvz., Kuršių nerija (įtraukta 2000) – Lietuvoje ir Rusijoje, Struve’s geodezinis lankas (2005) – Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldavijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Ukrainoje, Belovežo giria (1979) – Baltarusijoje ir Lenkijoje, arba net keliuose Pasaulio paveldo regionuose, pvz., Ubsu Nuro baseinas (įtrauktas 2003) – Europos ir Šiaurės Amerikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno. Iš Lietuvai gretimų valstybių objektų į Pasaulio paveldo sąrašą t. p. įtrauktos kultūros vertybės: Rygos ir Talino senamiesčiai (abu 1997), Baltarusijos Myriaus pilis (2000), Radvilų architektūros, gyvenamasis ir kultūrinis kompleksas Nesvyžiuje (2005), Krokuvos senamiestis (1978), Osvencimo (Lenkijoje) koncentracijos stovykla (1979), Varšuvos istorinis centras (1980), Veličkos druskos kasykla (1987), Zamostės senamiestis (1992), viduramžių Torunės miestas, kryžiuočių pilies kompleksas Malborke (abu 1997), Kalwarijos Zebrzydowskos manieristinis architektūros ir kraštovaizdžio draustinis bei piligrimystės parkas (1999), Taikos bažnyčios Jawore ir Świdnicoje (2001), Mažosios Lenkijos pietuose esančios medinės bažnyčios (2003), Mużakowo parkas (2004), Šimtmečio salė Vroclave (2006), Rusijos Kižų pogostas, Kremlius ir Raudonoji aikštė Maskvoje, Sankt Peterburgo senamiestis (visi 1990), Solovkų salų architektūros ansamblis, Didžiojo Naugardo ir jo aplinkos architektūros paminklai, Vladimiro ir Suzdalės baltosios statybos paminklai (visi 1992), Sergijaus posado architektūros ansamblis (1993), Kolomnos Jėzaus Kristaus žengimo į dangų cerkvė (1994), Teraponto vienuolyno ir Kazanės kremliaus architeektūros ansambliai (abu 2000), Derbento citadelė, senamiestis ir tvirtovė (2003), Novodevičės vienuolynas (2004), Jaroslavlio senamiestis (2005), gamtos vertybės: Komijos miškai (1995), Baikalo ežeras, Auksiniai Altajaus kalnai, Kamčiatkos ugnikalniai (visi 1996), Vakarų Kaukazas (1999), Sichote Alinio kalnai (2001), Ubsu Nuro baseinas (2003), Vrangelio salos natūralus gamtos rezervatas (2004).

Pavojuje esantis pasaulio paveldas

Jei į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos vertybės gali išnykti arba jų unikalumui ir autentiškumui gresia pavojus, jos gali būti įtrauktos į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. 2009 jame buvo 31 vertybė 25 šalyse. Dažniausiai į jį patenka dėl ginkluotų konfliktų, prastos ekonominės būklės, stichinių nelaimių, neatsakingos žmonių veiklos nukentėjusios pasaulinės reikšmės vertybės. Tokios vertybės: Abu Mena (į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 1979, į Pavojuje esančio paveldo – 2001) Egipte, Airo ir Ténéré gamtos rezervatai (1991, 1992) Nigeryje, Ašuras (2003) Irake, Bamas ir jo kultūrinis kraštovaizdis (2004) Irane, Bamijano slėnio kultūrinis kraštovaizdis ir archeologiniai griuvėsiai (2003), Džamo minaretas ir archeologiniai griuvėsiai (2002) Afganistane, Barjerinio rifo tinklas (1996, 2009) Belize, Comoé nacionalinis parkas (1983, 2009) Dramblio Kaulo Krante, Chan Chano archeologinė vieta Peru, Coro miestas ir jo uostas (1993, 2005) Venesueloje, Galapagų salos (1978, 2007) Ekvadore, Garambos nacionalinis parkas (1980, 1996), Okapijų rezervatas (1996, 1997), Salongos nacionalinis parkas (1984, 1999) ir Virungos nacionalinis parkas (1979, 1994) Kongo Demokratinės Respublikos, Humberstone’o ir Santa Lauros druskos kasyklos (2005) Čilėje, Jeruzalės senamiestis ir miesto sienos (1981, 1982) Izraelyje, Kilwa Kisiwani ir Songea Mnaros griuvėsiai (1981, 2004) Tanzanijoje, Kordiljerų ryžių terasos (1995, 2001) Filipinuose, Kosovo viduramžių paminklai (2004, 2006) Serbijoje, Lahoro fortas ir Šalamaro sodai (1981, 2000) Pakistane, Los Katioso nacionalinis parkas (1994, 2009) Kolumbijoje, Manaso laukinės gamtos rezervatas (1985, 1992) Indijoje, Manovo‑Goundos-Šventojo Florijono nacionalinis parkas (1988, 1997) Centrinėje Afrikos Respublikoje, Mcchetos istorijos paminklai (1994, 2009) Gruzijoje, Niokolo‑Kobos nacionalinis parkas (1981, 2007) Senegale, Samarros archeologinis miestas (2007) Irake, Simieno nacionalinis parkas (1978, 1996) Etiopijoje, Zabido istorinis miestas (1993, 2000) Jemene, t. p. Nimbos kalno gamtos rezervatas (1981, 1992) Dramblio Kaulo Krante ir Gvinėjoje.

Nematerialusis pasaulio paveldas

Nematerialusis pasaulio paveldas yra ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ar pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. 2003 priimta (įsigaliojo 2006) Nematerialiojo kultūros paveldo apsaugos konvencija (Lietuva ratifikavo 2004). Ji pakeitė 1997–2005 UNESCO iniciatyvą – žmonijos žodinio ir nemateriojo paveldo šedevrų skelbimą. Yra sudaromi Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo reprezentatyvusis ir Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašai. Į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą yra įtrauktos 133 vertybės iš 80 valstybių. Iš Lietuvai gretimų valstybių įtraukta: Kihnu kultūrinė vietovė (Estija, 2008), setų leelo polifoninė dainavimo tradicija (Estija, 2009), jakutų herojinis epas, Semeiskių kultūrinė vietovė ir žodinė tradicija (Rusija, abu 2001). Į Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašus įtraukta 12 vertybių iš 8 valstybių. Iš Lietuvai gretimų valstybių įtraukta: šv. Kalėdų carų tradicija (Baltarusija, 2009), Suiti kultūrinė vietovė (Estija).

Pasaulio paveldas Lietuvoje

1897