Pasiprešinimo judjimas, antinacinis judėjimas, patriotinis išsivadavimo judėjimas per II pasaulinį karą (1939–45) Europoje prieš Vokietijoje ir jos bloko valstybėse įsigalėjusius režimus, jų okupuotuose kraštuose įvestą valdžią, kolaborantus. Pasipriešinimo judėjimo terminas atsirado Prancūzijoje (prancūzų kalba résistance  pasipriešinimas) ir palaipsniui įsigalėjo daugelio šalių istoriografijoje. Judėjime dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių ir grupių atstovai: inteligentai, darbininkai, valstiečiai, dvasininkai, verslininkai. Į Pasipriešinimo judėjimą t. p. aktyviai įsitraukė pabėgę karo belaisviai, asmenys prievarta išvežti dirbti į Vokietiją ir jos bloko valstybes, koncentracijos stovyklų kaliniai. Prie Pasipriešinimo judėjimo prisidėjo emigracijoje veikusios okupuotų valstybių vyriausybės, politinės partijos ir kitos organizacijos. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai naudojo įvairias kovos formas ir metodus: okupacinės valdžios nurodymų nevykdymas, vengimas jai dirbti ir jos spaudos boikotas, propaganda, pagalba okupantų persekiojamiems asmenims, demonstracijos, streikai, sabotažas, diversijos, žvalgyba, partizinė kova, ginkluoti sukilimai. Vakarų Europoje, kurioje okupacinis režimas buvo švelnesnis nei Rytų Europoje, labiau buvo paplitusios neginkluotos, Rytų Europoje – ginkluotos kovos formos. Sąjungininkai, Didžioji Britanija ir SSRS, teikė Pasipriešinimo judėjimui įvairią paramą: ginklus, šaudmenis, ryšių priemones, dokumentus, medikamentus, rengė specialistus ir rūpinosi jų permetimu į okupuotas šalis.

Pasipriešinimo judėjime susiklostė dvi kryptys: nuosaikioji ir radikalioji. Nuosaikioji kryptis, kuriai dažnai vadovavo emigrantinės vyriausybės, konservatyvios ir liberalios orientacijos partijos bei organizacijos, siekė atkurti ikikarinę tvarką, kai kur ir įvykdyti demokratines reformas. Ši kryptis ypač buvo stipri Prancūzijoje, Olandijoje, Norvegijoje. Radikalioji kryptis, kuriai vadovavo socialistai ir komunistai, siekė ne tik išvyti okupantus, bet ir įvykdyti revoliucinius arba komunistinius pertvarkymus. Šios krypties judėjimas buvo stiprus Jugoslavijoje, Albanijoje, Graikijoje, Bulgarijoje. Pasipriešinimo judėjimo raidai didelę reikšmę turėjo karo veiksmai II pasauliniame kare, ypač SSRS–Vokietijos fronte. Skiriami keturi Pasipriešinimo judėjimo laikotarpiai.

Pirmasis laikotarpis (1939 09–1941 06) pasižymėjo Pasipriešinimo judėjimo organizacinių centrų (daugiausiai užsienyje) ir nelegalių organizacijų okupuotose šalyse kūrimu. Lenkijoje Pasipriešinimo judėjimui tuo metu vadovavo Lenkijos emigracinė vyriausybė (sudaryta 1939 09 Paryžiuje; nuo 1940 06 rezidavo Londone). 1939 11 Lenkijoje buvo įkurta jai pavaldi slapta karinė organizacija Armija Krajova, veikusi visoje Lenkijos valstybės ikikarinėmis sienomis teritorijoje (ir Vilniaus krašte). 1940 06 Londone buvo įkurtas prancūzų pasipriešinimo Vokietijos okupacijai judėjimas Kovojanti Prancūzija (vadovas Ch. de Gaulle’is). 1941 04 (tuoj po šalies okupacijos) pirmieji partizanų būriai susikūrė Jugoslavijoje.

Per antrąjį laikotarpį (1941 06–1942 pabaiga) Pasipriešinimo judėjimas stiprėjo ir beveik visose Europos šalyse tapo visuotinis. Okupacinėse valstybėse kūrėsi didelės karinės organizacijos ir nacionalinio išsivadavimo armijos. Šiai kovai ėmė vadovauti įvairių pakraipų patriotus jungiančios organizacijos. 1941 06 27 Jugoslavijos komunistų partija įkūrė partizanų būrių vyriausiąjį štabą; 1941 07 prasidėjo ginkluoti sukilimai Serbijoje ir Juodkalnijoje, ginkluota kova Slovėnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. 1942 10 Jugoslavijos komunistų partijos iniciatyva buvo įkurta Jugoslavijos antifašistinė nacionalinio išsivadavimo večė, tapusi Jugoslavijos kairiųjų jėgų aukščiausiu politiniu atstovaujamuoju organu. 1942 01 įkurta prosovietinė Lenkijos darbininkų partija, kurios suformuoti kariniai būriai susijungė į Gvardiją Liudovą. Lenkijos darbininkų partija nepajėgė susitarti su Lenkijos emigracine vyriausybe Londone bei jos karine organizacija Armija Krajova dėl bendrų veiksmų ir veikė atskirai. 1942 Bulgarijos komunistų partijos iniciatyva pogrindyje buvo įkurtas Tėvynės frontas, suvienijęs daugumą pasipriešinimo jėgų ir pradėjęs partizaninį karą. Graikijos komunistų partijos iniciatyva 1941 09 susikūrė Graikijos liaudies išsivadavimo frontas, kuris 1941 12 įkūrė Graikijos liaudies išvadavimo armiją, kuri suvienijo pavienius partizanų būrius. Pasipriešinimo judėjimas stiprėjo ir kitose Europos šalyse: Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje.

1941 06, Vokietijai užpuolus SSRS ir okupavus didelę dalį jos vakarinės dalies, čia t. p. prasidėjo Pasipriešinimo judėjimas. 1941 06 29 SSRS vyriausybė išleido direktyvą dėl partizaninio judėjimo organizavimo okupuotoje teritorijoje. 1942 05 Maskvoje buvo įkurtas Centrinis partizaninio judėjimo štabas, pavaldus SSRS karinei vadovybei.

Trečiasis laikotarpis (1942 pabaiga–1944 pavasaris). Šiuo metu labai išsiplėtė Pasipriešinimo judėjimo socialinė bazė, plito įvairios kovos formos ir metodai, Pasipriešinimo judėjime dalyvavusios politinės jėgos rengė įvairius programinius dokumentus politiniais, socialiniais ir ekonomikos klausimais. Pasipriešinimo judėjimą ypač suaktyvino Vokietijos kariuomenės pralaimėjimai prie Stalingrado ir Kursko. Prancūzijoje Ch. de Gaulle’iui pavyko įgyti daugumos judėjime dalyvaujančių politinių jėgų paramą ir 1943 06 buvo įkurtas Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas, suvienijęs 16 partijų ir organizacijų (ir Prancūzijos komunistų partiją). Albanijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje iš partizanų būrių buvo sukurtos liaudies išsivadavimo armijos. Lenkijoje aktyviai veikė Armijos Krajovos būriai, 1943 04–05 įvyko Varšuvos geto sukilimas. Naujų partizanų būrių susikūrė Čekijoje ir Slovakijoje. 1943 06 Rumunijoje buvo įkurtas Patriotinis antihitlerinis frontas. Graikijoje, Albanijoje, Jugoslavijoje ir Šiaurės Italijoje buvo išvaduota teritorijų, kuriose veikė sukilėlių valdžios organai.

Pasipriešinimo judėjimas ypač išplito SSRS vakarinėje dalyje (Baltarusijoje, Ukrainoje, Briansko ir Smolensko kraštuose), kurioje veikė ištisi partizanų kontroliuojami kraštai. 1943 pabaigoje vien tik Baltarusijoje partizanai kontroliavo 60 % šalies teritorijos (108 000 km²). 1942 pavasarį sovietų partizanų būriuose buvo apie 200 000 žmonių, kurie savo veiksmus dažnai derino su SSRS karine vadovybe. 1943 kovai su jais Vokietijos karinė vadovybė laikė apie 400 000 kareivių. 1941–43 sovietų partizanai ir kiti judėjimo dalyviai nukovė daugiau kaip 300 000 vokiečių kareivių, susprogdino daugiau kaip 3000 tiltų ir apie 3000 traukinių.

Ketvirtasis laikotarpis (1944 vasara–1945 05) pasižymėjo ginkluotais sukilimais ir Pasipriešinimo judėjimo karinių jėgų dalyvavimu išvaduojant okupuotus kraštus. SSRS kariuomenės įžengimas į Vidurio Europos šalių teritoriją ir II fronto atidarymas Vakarų Europoje Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje sudarė sąlygas Pasipriešinimo judėjimo stiprėjimui, o kai kuriose šalyse ir jo veiksmų peraugimui į ginkluotus sukilimus sostinėse, kuriuos parėmė kariuomenė (1944 08 Rumunijoje, 1944 09 Bulgarijoje, 1944 08–09 Slovakijos sukilimas ir kita). 1944 pradžioje SSRS kariuomenei įžengus į Lenkiją, Lenkijos darbininkų partija pradėjo kurti savo valdžios institucijas; 1944 07 įkurtas Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetas, kuris perėmė laikinosios vyriausybės funkcijas SSRS kariuomenės užimtoje teritorijoje. 1944 12 SSRS įžengus į Vengriją, jos komunistų iniciatyva buvo sudaryta laikinoji vyriausybė. 1943 11 Jugoslavijoje buvo sudarytas Jugoslavijos nacionalinio išsivadavimo komitetas, kuris pasiskelbė Laikinąja revoliucine vyriausybe, o 1945 03, išvadavus šalį, Jugoslavijos Laikinąja liaudies vyriausybe. 1944 10 graikų partizanai išvadavo beveik visą savo šalies žemyninę dalį. 1944 06 Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas pasivadino laikinąja vyriausybe. 1944 08 įvyko Paryžiaus sukilimas. Didžiąją dalį savo šalies teritorijos prancūzai išvadavo patys. 1944 vasarą Italijoje buvo sukurta jungtinė partizanų armija – Laisvės savanorių korpusas, kuris išvadavo nemažą dalį Šiaurės Italijos. 1945 04 Italijoje prasidėjęs visuotinis streikas peraugo į sukilimą, kuris baigėsi faktišku Šiaurės ir Vidurio Italijos išvadavimu iki Sąjungininkų kariuomenės atėjimo. 1944 09 sukilimas įvyko Belgijoje.

Pasipriešinimo judėjime dalyvavo keli milijonai žmonių. Jis įnešė nemažą indėlį į pergalę prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus, padarė didelę įtaką pokarinei Europai; joje labai sustiprėjo demokratinės, ypač kairiosios, jėgos. Dalyvavimas Pasipriešinimo judėjime labai sustiprino ir komunistinių jėgų įtaką; tai vėliau SSRS padėjo Rytų ir Vidurio Europos šalims lengviau primesti komunistinius režimus. Pasibaigus Pasipriešinimo judėjimui kai kurios jame dalyvavusios demokratinės jėgos pradėjo kovą su SSRS primestais komunistiniais režimais, o komunistinės organizacijos kovą už valdžią (Graikijos pilietinis karas).

Apie Pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje lietuvių antinacinis pasipriešinimas, sovietiniai partizanai Lietuvoje.

Jugoslavijos partizanai varo į nelaisvę paimtus vokiečius 1941 09

Lenkijos partizanai

barikados Paryžiuje 1944 08

barikados Prahoje 1945 05