Paskutinė vakarienė (Juano de Juaneso Paskutinė vakarienė, medis, aliejus, 1560, Prado muziejus Madride)

Paskutinė vakarienė (liaudies meistras Kazys Striaupa, medis, Lietuvos nacionalis muziejus)

Paskutnė vakariẽnė, Velýkų vakariẽnė, NT aprašyta vakarienė, kurią su dvylika apaštalų savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse Jeruzalėje valgė Jėzus Kristus. Per šią vakarienę pagal žydų tradiciją (Pesachas) buvo valgoma nerauginta duona, Velykų avinėlis ir geriamas vynas. Pagal Mk 14, 22–25; Mt 26, 26–28; Lk 22, 14–20; 1 Kor 11, 23–25, per Paskutinę vakarienę Jėzus viešai atskleidė esąs naujasis aukos avinėlis, pasiaukojantis už visos žmonijos atpirkimą ir išganymą. Šį savęs aukojimą jis išreiškė slėpiningu būdu duoną ir vyną perkeisdamas į savo Kūną ir Kraują, todėl Paskutinė vakarienė yra Eucharistijos, Jėzaus Kristaus pasilikimo duonos ir vyno pavidalais, įsteigimas. Jn 13, 1–20 aprašyta, kad Jėzus, apaštalus mokydamas nuolankumo, per Paskutinę vakarienę šiems nuplovė kojas. Pagal žydų tradiciją, per Velykų vakarienę būdavo kalbama padėkos Dievui malda ir dalijamasi duona ir vynu. Subūręs savo mokinius prie vieno stalo ir dalydamasis duona ir vynu, kaip savo Kūnu ir Krauju, Jėzus atskleidė ypatingą dėmesį ir meilę tiek apaštalams, tiek visai žmonijai, todėl Paskutinė vakarienė tapo ypatingos Dievo bendrystės su žmonėmis simboliu. Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas. Šios vakarienės metu Jėzus paskyrė apaštalus būti kunigais, veikiančiais jo vardu.

Paskutinės vakarienės scena itin populiari ikonografijoje; pabrėžiama išdavystė – Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų, o Jėzaus mokiniai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą – vieni arčiau jo, kiti toliau. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, – arčiausiai Jėzaus, už Jono – Petras: žilas, trumpais plaukais ir barzda, mėlynu apsiaustu ant aukso spalvos tunikos, kartais su peiliu (užuomina, kad per Jėzaus išdavimą nupjaus vyriausiojo kunigo tarnui ausį). Andriejus – pagyvenęs ilgokais žilstelėjusiais plaukais ir barzda, dažniausiai perskirta pusiau. Jokūbas Jaunesnysis ir Jokūbas Vyresnysis – panašūs į Kristų. Pilypas ir Tomas – bebarzdžiai, dažniausiai vaizduojami priešinguose stalo galuose. Simonas ir Judas Tadas – senyvi, sėdintys vienas šalia kito. Baltramiejus – labai tamsiais, beveik juodais plaukais ir barzda, panašus į Matą. Paskutinę vakarienę vaizduojančių paveikslų nutapė Andrea del Castagno, Angelico, J. Bassano, P. de Champaigne, Duccio di Buoninsegna, Giotto di Bondone, Leonardo da Vinci ir kiti.

75