Paskutinis teismas

Paskutnis tesmas, Visúotinis tesmas, religijose – laikų pabaigoje (pasaulio pabaiga) įvyksiantis visuotinis gyvųjų ir mirusiųjų teismas. Krikščionybė, remdamasi Mt 25, 31–46; Jn 5, 28–29; Apr 20, 11–15, teigia, jog žemiškasis pasaulis yra baigtinis. Atėjus laiko pilnatvei, istorijos pabaigoje, Dievas įvykdys visuotinį teismą. Tai bus kolektyvinė ir kartu individuali akistata su Dievu, per kurią bus įvertinta ir teisiama tiek pasaulio istorija, tiek kiekvienas žmogus; bus įgyvendintas Jėzaus Kristaus pažadas: nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn (Lk 8, 17). Per Paskutinį teismą bus atskleista visa tiesa apie Dievą, kūriniją ir kiekvieną žmogų bei kiekvieno žmogaus santykio su Dievu per Jėzų Kristų kokybė ir motyvai, kad visiems būtų aišku, kodėl vieni bus pakviesti amžinai laimei – Dievo karalystei, o kitiems bus skirta amžina kančia – pragaras.

Paskutinis teismas (Michelangelo freska Paskutinis teismas Siksto koplyčioje Vatikane, 1535–41)

Paskutinio teismo pagrindinis kriterijus – Dievo valios ir meilės įsakymo vykdymas pagal Jėzaus Kristaus mokymą: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40) ir kaskart, kai tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nei man nepadarėte (Mt 25, 45). Teismo neišvengiamumas pabrėžia kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę už savo moralinę ir socialinę tikėjimo dimensiją žemiškojo gyvenimo laikotarpiu. Paskutinis teismas atskleidžia, kad išganymas ir amžinoji palaima priklauso tik nuo asmeninio žmogaus santykio su Dievu per Jėzų Kristų. Paskutinis teismas yra teisingo amžinojo atlygio įtvirtinimas, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga (2 Kor 5, 10), ir Dievo teisingumo, gėrio galutinė pergalė bei galutinis nuodėmės ir blogio sunaikinimas.

Paskutinio teismo scenos pradėtos vaizduoti 12–13 a. skulptūroje, dažniausiai Prancūzijos gotikinių katedrų vakariniuose frontonuose, vėliau paplito tapyboje. Papr. tai sudėtinga kelių dalių kompozicija, padalyta į sferas. Dangaus sferoje vaizduojamas teisiantis Kristus. Jis apsuptas angelų sėdi soste pakėlęs rankas su nukryžiavimo žaizdomis. Vieni angelai laiko Kristaus kankinimo įrankius, kiti pučia trimitus, keldami mirusiuosius (scena perimta iš Mt 24, 31). Kristaus dešinėje kaip tarpininkai tarp žmonių ir Dievo maldaujantys užtarimo vazduojami Švč. Mergelė Marija, kairėje – Jonas Krikštytojas. Dangaus sferoje remiantis Lk 22, 30 t. p. vaizduojami 12 apaštalų ir keletas šventųjų. Šv. arkangelas Mykolas (ginkluotas, šarvuotas ir sparnuotas) laiko teisingumo svarstykles; jis yra tarpinė grandis, jungianti dangaus ir žemės sferas. Šioje sferoje pagal Dan 12, 2; Apr 20, 13 vaizduojamas mirusiųjų prisikėlimas. Apatinė Paskutinio teismo kompozicijos dalis vaizduoja pragarą, į jį krinta patys ar tempiami bei velnių varomi pasmerktieji; pragaras dažniausiai vaizduojamas kaip pražioti pabaisos nasrai, tamsus urvas ar bedugnė. Svarbiausių kūrinių, vaizduojančių Paskutinio teismo scenas, sukūrė Angelico, H. Boschas, P. Cavallini, A. Düreris, Giotto di Bondone, H. Memlingas, P. P. Rubensas ir kiti.

75