Patarli knygà, viena Senojo Testamento Išminties knygų. Hebrajų Biblijoje – viena Raštų rinkinio knygų. Patarlių knyga yra praktinių patarimų, pateiktų poetine forma, vadovas, todėl Septuagintoje graikų kalba vadinama paroimai paroimiae, Vulgatoje lotynų kalba – Parabolae Salomonis, Proverbia Salomonis. 1 Kar 5, 12 teigiama, kad Saliamonas sudėjo tris tūkstančius patarlių, todėl bent dalis Patarlių knygos posakių gali būti priskiriama jam, bet Biblijos tyrinėtojai jo autoryste abejoja. Dvi Patarlių knygos dalys vadinamos Mišle Šlomo (hebrajų kalba – palyginimas, pavyzdys, patarlė); tai būtų nereikalinga, jei Patarlių knygos pradžioje pristatomas autorius – Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės (1, 1) – būtų vienas. Minimi ir kiti autoriai: išminčiai (22, 17; 24, 23; 30, 1), Agūras ir Lamuelis. Patarlių knyga artima Siracido knygai (parašyta apie 200 prieš Kristų), tai patvirtina, kad abi knygos galėjo būti parašytos maždaug tuo pačiu laikotarpiu. Manoma, kad geriausiai Siracido knygos tekstas išliko Septuagintos vertime (2 a. prieš Kristų); šis tekstas gerokai skiriasi nuo masoretinio Siracido knygos teksto. Patarlių knygos įtaka būdinga ir NT (Rom 12, 19–20; 12, 5–6; Jk 4, 5–6). Knygoje ryšku du mokymo metodai: musar, arba etiniai tėvų ar mokytojų priesakai (3, 25–32; 22, 22; 1–9; 30, 1–9), ir ezah, arba ilgesni pamokymai palyginimai, kuriuose nurodoma, kaip tinkamai gyventi, arba ko derėtų vengti (10, 1–22, 16). Priesakai atspindi visuomeninės tvarkos ir religinių vertybių esmę. Pasikartojantys, bet ilgesni posakiai pateikia ir padarinius, kurių reikėtų laukti nevykdant vieno ar kito priesako. Patarlių knygos posakiai kiek pakitusia forma dažniausiai kartojasi – patarlė „Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį rankas sudėjus pailsėsi“ – ir skurdas užklups tave kaip plėšikas (24, 33–34) reiškia tą patį, ką ir Nepamėk miego, kad netaptum skurdžiumi (20, 13). Patarlės ir palyginimai atspindi nuovoką, paremtą tikėjimu Dievu, nes išminties pradžia – pagarbi Viešpaties baimė (1, 7). Senovės Izraelyje išminties kaip gero ir visaverčio gyvenimo ugdymas yra senų tradicijų. Ankstyvuoju laikotarpiu išminties sąvoka veikiau reiškė ypatingą gebėjimą ir pranašumą prieš kitus, vėliau įgijo dorovinį ir religinį atspalvį. Biblijoje išmintis, apimanti asmeninio ir visuomeninio elgesio normas, t. p. yra senų tradicijų: Dievo priesakai (Įst 4, 5–6), tobulo karaliaus įvaizdis (Iz 11, 1–2). Saliamono išmintis lyginama su Egipto ir Rytų šalių išmintimi. Pirmame (22, 17–24) ir Antrame (24, 23–34) išminčių posakių rinkinyje pateikta Trisdešimt išminčių priesakų. Jie glaudžiai susiję su Egipto Amenemope patarimais. Patarlių ir Siracido knygų pamokymai atspindi konservatyvią, didaktinio ir praktinio pobūdžio Egipto ir Tarpupio išminties literatūrą. Senesnėse Patarlių knygos dalyse išmintis perteikiama kaip išmintingo žmogaus ypatybė. Vėliau plėtojama mintis, kad išmintis yra ir žmogaus savybė, ir Dievo malonė, arba teisingo gyvenimo vadovas. Išminties svarba prilyginama medui: Mano vaike, valgyk medaus, nes jis geras, ir medaus lašai iš korio bus saldūs tavo gomuriui. Tokia, žinok, yra išmintis tavo gyvasčiai. Jeigu jos įgysi, turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais (24, 13–14). Išmintis pasirodo kaip asmuo ir kreipiasi pirmuoju asmeniu (1, 20–33; 8, 1–31), tai gyva pasaulio tvarkos sergėtoja, Dievo pagalbininkė ar net viena jo apraiškų, nes Viešpats sukūrė mane savo keli pradžioje, kaip pirmą savo ankstesnių darbų (8, 22). Išminties personifikacija gali būti tiesioginė graikų literatūros arba vėlesnės hebrajų išminties literatūros įtaka. Išminties aukštinimas buvo paplitęs ankstyvojoje krikščionybėje ir tarp krikščionių, ir tarp žydų, vėliau – ir tarp Bažnyčios Tėvų.

1, 2–6 atskleidžiamas Patarlių knygos tikslas – patarlėmis, vaizdingais palyginimais, išmintingais posakiais ir mįslėmis mokyti išminties ir deramo elgesio. Toliau autorius tarsi tėvas ar mokytojas įsivaizduojamą mokinį ar vaiką ragina saugotis neteisiųjų draugijos (1, 8–19), atskleidžia išminties pažinimo pranašumus, kuriais remiantis galima išvengti įvairių blogybių (2), ragina jį būti paklusnų, pasikliauti Dievu, jam aukoti, kantriai priimti jo bausmes, pateikia neįkainojamą išminties vertę (3, 1–26). Po įvairių patarimų (3, 27–35) vėl skatina laikytis išminties ir dorybių (4), įspėja saugotis nedorų moterų (5; 6, 20–35; 7), ragina vengti laidavimo, tingumo, melo, klastų ir kitų nedorybių (6, 1–19).

Antra Patarlių knygos dalis (10–22, 16) vadinama Mišle Šlomo; tai pirmas Saliamono patarlių rinkinys. Jį sudaro tarpusavyje mažai arba visiškai nesusiję dvieiliai. Dar yra pridėti Pirmas (22, 17–24) ir Antras (24, 23–34) išminčių posakių rinkiniai, sudaryti daugiausia iš ketureilių aforizmų. Pirmame išminčių posakių rinkinyje raginama klausytis išminčių žodžių; jie panašūs į pirmos dalies įspėjimus. Antrame išminčių posakių rinkinyje daug kalbama apie tinginystės žalą. Trečioje dalyje (25–29) rimuotais dvieiliais pateikiamos įv. pobūdžio patarlės palyginimai: Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo, taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį (26, 2). Tolesnį rinkinį (30, 1–14) sudaro Agūro apmąstymai (30, 2–9) apie žmogaus bejėgiškumą suvokti Dievo esmę ir galią (Kas pagavo vėją savo sauja? Kas susėmė vandenis savo drabužiu? Kas sužymėjo žemės ribas? Kuo jis vardu? 30, 4) ir įvairūs pamokymai. Patarlių knygai būdinga itin savitos skaitmeninės patarlės: Siurbėlė turi dvi dukteris: „Duok!“ ir „Duok!“ Tos trys niekada nėra sočios, o „Gana!“ niekada nesako keturi: Šeolas, bevaisės įsčios, nuolat vandens trokštanti žemė ir ugnis, niekada nesakanti: „Gana!“ (30, 15–16). Po skaitmeninių patarlių pateikiami Masos karaliaus Lamuelio žodžiai. Pamokymas, kurį jam davė jo motina (31, 1). Jo karalienė motina įspėja sūnų nepasitikėti moterimis, negerti vyno ir būti teisingam (31, 10–39). Apie Agūrą ir Lamuelį nieko nežinoma, todėl manoma, kad šie vardai yra simboliniai. Patarlių knyga baigiama pavyzdingos žmonos liaupse: Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! (31, 10–39).

2182