Patrmpas, prūsų dievas. Šaltiniuose apibūdinamas įvairiai. Dievą vardu Δ (Potrimppo, Potrumppi) 1529 pirmą kartą paminėjo S. Grunau. 1418 Varmės vyskupo laiške (Collatio episcopi Warmiensis) popiežiui su požemio dievu Patulu paminėtas dievas Natrimpas, kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai Patrimpas (tik iškraipyta vardo forma) ankstyviausias paminėjimas. S. Grunau įvardija Patrimpą kaip vieną svarbiausių prūsų dievų (su Patulu ir Perkūnu), teigia, kad jis, kartu su minėtais dviem dievais, buvo vaizduojamas prūsų karaliaus Vaidevučio (Witowudi) vėliavoje kaip bebarzdis linksmas jaunuolis su varpų vainiku. S. Grunau vadina Patrimpą ir sėkmės (karo pergalių, sėkmės ginčuose ir pan.), ir javų dievu, sieja su pavasariu, vasara, vaisingumu, derlingumu. Patrimpo garbei, pasak S. Grunau, buvo žudomi maži vaikai, liejamas žmogaus kraujas prieš prūsų pagrindinę šventvietę (Rikojotą) augantį ąžuolą, o jo kamiene išskobtose nišose esą laikyti Perkūno, Patrimpo ir Patulo atvaizdai; patrimpo ženklas buvusi gyvatė (manoma, žaltys). 1530 Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose Patrimpas (Potrympus) minimas penktas tarp prūsų 10 dievų. Patrimpas ir Bardaitis lyginami su senovės graikų mitų veikėjais Kastoru ir Polideuku (Poluksu). Sūduvių knygelėje Patrimpas vadinamas tekančių vandenų dievu. J. Maleckis-Sandeckis ir J. Łasickis apibūdina jį kaip upių ir šaltinių, M. Pretorijus – vandens dievą (Padrympus), lygina su rom. garbintu Neptūnu.

Patrimpo vardą tyrinėjo K. Būga, V. Toporovas, N. Vėlius (jų nuomone, jis sudarytas iš priešdėlio po-ir šaknies trimp-). V. Toporovo teigimu, prūsai anksčiau garbino vaisingumo dievą Trimpą, kurio funkcijas vėliau padalijo ir priskyrė 2 dievams – vandenų dievui Autrimpui ir Patrimpui.

Natrimpas