Patùlas, prūsų požemio, mirties dievas. Pirmą kartą paminėtas 1418 Varmės vyskupo laiške (Collatio episcopi Warmiensis) popiežiui. Čia jis rašomas mažąja raide (patollu), todėl tyrinėtojams kelia abejonių, ar tai dievo vardas, ar jo epitetas. S. Grunau įvardijo Patulą (Patollo) kaip pirmąjį iš trijų svarbiausių prūsų dievų (su Patrimpu ir Perkūnu). Teigė, kad jis, kartu su minėtais dviem dievais, buvo vaizduojamas prūsų karaliaus Vaidevučio (Witowudi) vėliavoje kaip senas žmogus ilga žila barzda, mirtinai išblyškęs, baltu audeklu apsigobęs galvą. Jo atvaizdas esą laikytas ir prie prūsų pagrindinės šventvietės (Rikojoto) augusiame, S. Grunau teigimu – amžinai žaliuojančiame, ąžuole išskobtoje nišoje (kartu su Patrimpo ir Perkūno atvaizdais). Patulo atributai buvę žmogaus, arklio ir karvės kaukolės. Anot S. Grunau, Patului aukoti įvairūs brangūs daiktai, žmogaus kraujas. Patulas buvęs itin piktas, vaidendavęsis (kartais taip išgąsdindavęs žmogų, kad šis mirdavęs). 1584 C. Hennenbergeris Patulą (Patollo) vadino pirmuoju prūsų dievu, lygino jį su Saturnu. Pasak jo, vokiškai šis dievas reiškia velnią. C. Hennenbergeris painiojo ir tapatino Pikulą (Pickollos) ir Patulą. Vėlesniuose šaltiniuose vietoj Patulo dažniausiai minimas Pikulas, manoma, kad tai to paties dievo 2 vardai, arba Patulas galėjo būti vienas Pikulo epitetų (prūsų kalba pa / po – po + tula – žemė, t. y. požeminis), t. p. dažniausiai painiojami vardai Patulas, Poklius, Pikulas. Vieningos tyrinėtojų nuomonės, ar buvo garbinamas vienas požemio dievas skirtingais vardais, ar skirtingi dievai panašiais vardais ir artimomis funkcijomis, nėra.