Pãvolgio Bulgãrija, Vòlgos Bulgarija, 8 a.–13 a. pirmos pusės valstybė Vidurio Pavolgyje (dabar Totorijos Respublika, Uljanovsko srities rytinė, Samaros srities šiaurinė, Orenburgo srities vakarinė dalys, Baškirijos Respublikos vakarinis pakraštys).
Pavolgio Bulgariją sukūrė klajokliai tiurkai protobulgarai, kurie 7 a. atsikėlė čia iš Paazovio, tapo sėslūs ir pajungė vietos finougrų gentis. Iki 10 a. Pavolgio Bulgarija buvo Chazarų kaganato vasalė, šiam 965 žlugus tapo nepriklausoma. Sostinė Bulgaras, nuo 12 a. – Biliaras.
Gyventojai daugiausiai vertėsi žemdirbyste, turėjo gana tobulų žemės ūkio padargų (plūgų). Nuo 10 a. pradžios tarp jų plito islamas, 922 jis tapo Pavolgio Bulgarijos valstybine religija. 10 a. pabaigoje įsitvirtino feodaliniai santykiai. 10–11 a. Pavolgio Bulgarija iš esmės kontroliavo prekybą tarp Europos ir Azijos šalių, į Pavolgio Bulgarijos miestus atvykdavo pirkliai iš Rusios, Bizantijos, Persijos, Vidurinės Azijos, Vakarų Europos.
Nuo 11 a. Pavolgio Bulgariją puldinėjo Rusios kunigaikščiai. 1223 Pavolgio Bulgariją pirmąją Europoje užpuolė mongolai, iki 1241 prijungė prie Aukso ordos, suteikdami autonomiją. Aukso ordai suskilus 15 a. 4 dešimtmetyje Pavolgio Bulgarijos teritorijoje susidarė Kazanės chanatas. Pavolgio Bulgarijos kultūros elementų išliko dabartinių Pavolgio totorių ir čiuvašų kultūroje.
Bulgarija