Pažadtoji žẽmė, Biblijoje minima žemė, Dievo pažadėta dovanoti izraelitams. Dievui pašaukus Abramą (vėliau Abraomas) palikti savo gimtąjį kraštą, vienas jam pažadėtų dalykų buvo naujas kraštas, t. y. – nauja žemė (Pr 12, 1). Vėliau nusakoma ir jos ribos: nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato (Pr 15, 18), nuo dykumos ligi Libano ir nuo Eufrato upės iki Vakarų jūros (Įst 11, 24; dabar Viduržemio jūra). Šį pažadą Dievas patvirtino Izaokui (Pr 26, 3), Jokūbui (Pr 28, 4), Juozapui (Pr 48, 4), Juozapo sūnums (Pr 50, 24), pranašui Mozei (Iš 6, 8). Biblijoje pabrėžiama, kad iš tiesų ši žemė priklauso Dievui, o izraelitai tėra įnamiai (Kun 25, 23), kuriems leidžiama joje gyventi, kol laikysis Dievo jiems duotų įstatų ir nesulaužys Sandoros, kitaip bus nubausti (Kun 26, 14–40) ir išblaškyti iš Pažadėtosios žemės (Įst 28, 63). Pažadėtosio žemės, t. y. Kanaano, užkariavimą pradėjo Jozuė (Joz 11, 23), baigė Dovydas (2 Sam 8). Pranašų knygose sakoma, kad jei izraelitai tarnaus kitiems dievams, neteks laisvės ir savo žemės (Jer 25, 11–12; Am 5, 27). 587 prieš Kristų Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II sugriovė Jeruzalę ir pavertė Judėją Babilonijos provincija, dauguma gyventojų buvo išvaryta į nelaisvę (Babilonijos nelaisvė). Dievas pažadėjo tremtiniams grąžinti žemę, kurią jiems buvo davęs (Am 9, 15; Ez 20, 42). Persų karalius Kyras I 538 prieš Kristų leido izraelitams grįžti į jų žemę ir atstatyti šventyklą (Jeruzalės šventykla), bet apie 70 po Kristaus imperatorius Titas Naująją Šventyklą (vadinamą Antrąja) vėl sugriovė, o žydai buvo išvaryti iš Pažadėtosios žemės. Diasporoje sukurta maldų, kuriose prašoma, kad Jeruzalė būtų atstatyta.

NT dažniausiai minima ne geografinis, bet simbolinis Pažadėtosios žemės įvaizdis. Ji simbolizuoja Dangaus karalystę; dar vadinama atilsio šalimi (Hbr 4, 10).

2182