Pazyrýko plkapiai yra Altajaus Respublikoje, Ulagano rj., prie Pazyryko žemumos. Yra 5 skitų pilkapiai. Sampilų skersmuo 13–15 ir 36–46 metrai. 1929 Rusijos Mokslų akademija (vadovas S. Rudenko) ištyrė 1, 1947–49 – 4 pilkapius. Pilkapiai nukentėjo nuo plėšikų senovėje ir dėl aplaidumo vykdant 1947–49 kasinėjimus (mirusiųjų palaikai buvo palikti taigoje, laidojimo kamerų rąstai naudoti kurui). Mirusieji balzamuoti (daugelio kaukolės trepanuotos ir pripiltos žemių), laidoti apie 4 m gylio duobėje, kuri iš viršaus užversta rąstais. Laidojant naudoti smilkalai. Įšale išliko unikalių medinių daiktų (stalų, indų), kiniško šilko audinių, žirgo aprangos (kamanų, arklių kaukių, balnų), buities daiktų (odinių ir kailinių maišų), muzikinių instrumentų, drabužių. Rasta genties vado mumija, seniausias pasaulyje rištinis kilimas, vežimas, sudedamoji palapinė. Ant išlikusių mirusiųjų odos rasta tatuiruočių. Manoma, jos galėjo liudyti socialinę padėtį. Aptikta žirgų kapų. Pazyryko pilkapiai datuojami 5–3 a. prieš Kristų. Pasak legendų, Pazyryko pilkapių atsiradimas siejamas su didvyrio Ulagano pavidalą įgavusia piktąja dvasia, kuri pilkapiuose paslėpė iš 5 genčių vadų pavogtus turtus. Teigiama, kad dvasios iki šiol pyksta dėl sutrikdytos jų ramybės ir neleidžiančios kasinėti kapų. UNESCO kultūros paveldo objekto Auksiniai Altajaus kalnai dalis (1998). Kai kurie tyrinėtojai išskiria atskirą Pazyryko kultūrą. Jai priskiriami naujausi radiniai: vadinamoji ledo princesė (rasta 1990–95 al Alachos pilkapyje), apie 1997 rastas genties vado kapas. Radiniai saugomi Ermitaže.

S. Rudenko Kul’tura naselenija Gornogo Altaja v skifskoe vremja Moskva–Leningrad 1953.