Penghù sãlos (Penghu Liedao), Peskadòrų sãlos (Pescadores), salynas Ramiajame vandenyne, Taivano sąsiauryje. Priklauso Taivanui (formaliai – Kinijai). Plotas 127 km2. 64 salos, iš jų 20 gyvenamų (apie 100 000 gyventojų). Didžiausios salos: Penghu, Juvengas, Baiša. Salos vulkaninės kilmės. Paviršius – žemumos; didžiausias aukštis 48 metrai. Kranto linija (jos ilgis 327 km) vingiuota. Daugelį krantų supa koralų rifai. Klimatas subekvatorinis musoninis; per metus iškrinta apie 1000 mm kritulių (daugiausia vasarą). Žiemą – smarkūs vėjai, vasarą – taifūnai. Gyventojai verčiasi žemdirbyste (auginama ryžiai, batatai, soros, sorgai, arachiai, bananai), žvejyba, perlų rinkimu. Kasami fosforitai. 3 didžiausias salas jungia pylimai, tiltas. Karinės oro pajėgų ir jūrų bazės. Didžiausias miestas (admininstracinis centras) ir uostas – Magongas (Penghu sala).

Istorija

Manoma, dabartinėje Penghu salų teritorijoje žmonės apsigyveno (atsikėlė iš žemyninės Kinijos) 3 a. prieš Kristų. 6 a. Penghu salas pajungė Kinija; į Penghu salas Sujų, vėliau ir kitų dinastijų valdovai pradėjo siųsti vietininkus. Nuo 14 a. vidurio pavaldžios mongolų Juanų dinastijai. Mingų dinastijos laikais (1368–1644) 15 a. pabaigoje Penghu salose buvo dislokuotas Kinijos karinis dalinys. 1623 Penghu salos (ir Taivanas) užimtos olandų. 1661–62 olandai buvo išstumti; Penghu salos grįžo Kinijai. Per Japonijos–Kinijos karą (1894–95) užimtos Japonijos. 1945, Japonijai kapituliavus, Penghu salos vėl grąžintos Kinijai. 1949, Gomindano kariuomenei pralaimėjus Kinijos pilietinį karą (1946–49), į Taivaną (ir Penghu salas) buvo evakuoti Čiang Kaišeko vyriausybė ir jo kariuomenės likučiai.