Pienocentro rūmai Kaune (architektai V. Landsbergis‑Žemkalnis, K. Reisonas, 1934; dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas)

„Pienocentras“, Centrãlinė Lietuvõs peno pérdirbimo bendróvių sjunga „Pienocentras“, Lietuvos pieno pramonės įmonė, veikusi 1927–40. Būstinė buvo Kaune. Įsteigė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis (didžiausi iniciatoriai – J. Tūbelis, vėliau tapęs ministru pirmininku ir finansų ministru, ir žemės ūkio ministras J. Krikščiūnas). Pagrindinė funkcija – vidaus ir užsienio rinkoje realizuoti pieno perdirbimo bendrovių produkciją. Pienocentras iš karto perėmė visas 211 Lietūkio pieno perdirbimo bendrovių ir 111 pieninių. Remiant vyriausybei 1927–28 nukonkuravo ir privertė likviduotis Pieno sąjungą (1926 jai priklausė 100 pieninių). 1929 pradėjo supirkti ir eksportuoti kiaušinius, 1936 – ir vaisius. 1940 pradžioje turėjo pieninę Kaune, sūrinę Šėtoje, šaldytuvus Kaune ir Vilniuje, pieno produktų parduotuvių ir užkandinių Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Palangoje, Šiauliuose, Vilniuje, vaisių sulčių fabriką Kaune. Turėjo Kooperacijos, Maisto, Lietuvos muilo, Lietuvos Baltijos Loido, Valgio, Sodybos, Kooperacijos banko ir Žemės banko akcijų. Buvo Žemės ūkio rūmų narys. Vyriausybė, stengdamasi palaikyti sviesto kainas jo gamintojams, 1930–39 per Pienocentrą išmokėjo 82 mln. litų. 1939 Pienocentras turėjo 176 pienines, 2159 pieno nugriebimo punktus (jiems pieną tiekė apie 40 % visų valstiečių ūkių), supirko 499 300 tonų pieno, pardavė prekių už 68 mln. litų, iš jų eksportavo sviesto už 42 mln. litų, kiaušinių už 9 mln. litų, vaisių už 0,3 mln. litų. Eksportuojamų prekių vertė 1939 sudarė apie 25 % viso Lietuvos eksporto vertės. 1940 SSRS valdžia Pienocentrą nacionalizavo, jis tapo Mėsos ir pieno liaudies komisariato įmone, kuri Pienocentro vardu veikė iki 1948.