Pierre Auguste Renoir

P. A. Renoir. Šokiai Moulin de la Galette (aliejus, 1876, Orsay muziejus Paryžiuje)

Renoir Pierre Auguste (Pjeras Ogiustas Renuãras) 1841 02 25Limoges 1919 12 03Cagnes‑sur‑Mer, prancūzų tapytojas. J. Renoiro tėvas. Vienas žymiausių impresionizmo atstovų. 1844 su tėvais persikėlė į Paryžių. Būdamas 13–15 m. porceliano fabrike dekoravo dirbinius, vėliau dekoravo sienas, užuolaidas, vėduokles (A. Watteau, F. Boucher, J.‑H. Fragonard’o kūrinių motyvais). 1861–1864 mokėsi Ch. Gleyre’o studijoje, čia susipažino su C. Monet, J. F. Bazille’iu ir A. Sisley, kartu tapė Fontainebleau miške, Luvre studijavo senųjų meistrų kūrybą. P. A. Renoiras bendravo su H. T. Fantinu‑Latouru, P. Cézanne’u ir C. Pissarro. Dalyvavo impresionistų parodose Paryžiuje (1874, 1876–1879, 1882), tuo pačiu metu siekė pripažinimo Rudens salone; dalyvavo 1879 parodoje. Ankstyvosioms tamsaus kolorito realistinėms figūrinėms kompozicijoms, portretams (Lise’a su lietsargiu 1867, Sisley su žmona 1868) įtakos turėjo Barbizono mokyklos atstovai, labiausiai G. Courbet. Impresionistinio laikotarpio P. Renoiro kūryba artima C. Monet; nuo 1868 abu panašia maniera nutapė miesto, priemiesčių gyvenimo (teatrų, kavinių, pasilinksminimų, visuomenės susibūrimų) scenų, dažniausiai Senos pakrantėse. P. Renoiro kūriniuose žmonės pavaizduoti šventinėje, žaismingoje kasdienėje aplinkoje (Maudynės Senoje 1869, Šokėja, Ložė, abu 1874, Didieji bulvarai 1875, Sūpuoklės, Šokiai Moulin de la Galette, abu 1876, Pusryčiai lauke 1879, Irkluotojų pusryčiai 1881). Nutapė moterų (Madam Charpentier su savo vaikais 1878, aktorės Jeanne’os Samary, 1879), vaikų (J. Manet su kate 1875) portretų, autoportretų (1875–1876), peizažų (Kelias tarp pievų, apie 1875), natiurmortų (Aguonos 1873), aktų (Apnuogintoji saulėje 1875). Kūriniams būdinga šviesios ryškios spalvos, staigūs, smulkūs potėpiai, subtilus šviesos, įvairios spalvos atspindžių ir atmosferos švytėjimo perteikimas, oro, vandens ribėjimo efektai. 1881–1882 keliavo po Alžyrą, Italiją, čia susidomėjo Rafaelio, t. p. Pompėjos freskomis, nutolo nuo impresionizmo. Dėl publikos ir kritikų dėmesio stokos 1883 P. Renoiras patyrė kūrybinę krizę, ieškojo naujų meninės raiškos būdų. 1883–1890, paveiktas J. A. D. Ingres’o, nutapė paveikslų seriją šokių tema (Šokiai kaime 1882–1883, Šokiai mieste, Šokiai Bougivalyje, abu 1883, Skėčiai 1881–1886), sukūrė portretų (daugiausia moterų – Mergina, šukuojanti plaukus / Suzanne’a Valadon 1885), aktų peizažo fone (Po maudynių 1888), figūrinių kompozicijų maudynių temomis (Didžiosios mauduolės 1887). Paveikslams būdinga lanksčios formos, grakščios linijos, šešėliavimo efektai, šiltų spalvų gama. 1891–1902 P. Renoiras tapė švelniomis pereinamomis spalvomis (vadinamąja perlamutrine tapybine maniera). Sulaukė pripažinimo; 1892 surengta jo paroda P. Durand’o‑Ruelio galerijoje. Lankėsi Ispanijoje, Olandijoje, susipažino su D. Velázquezo, F. J. de Goyos, J. Vermeerio, Rembrandto kūryba. Nutapė natiurmortų (Obuoliai ir gėlės 1895–1896), peizažų (Pavasaris 1897), portretų (Dailininko šeima 1896, sūnaus Jeano, 1900), aktų. Kūriniai spalvingi, jausmingi, ramių apibendrintų formų, švelnių linijų ir potėpių. Nuo 1903 kūryboje vyrauja raudonų ir rožinių spalvų dermės, tapė saulėtus peizažus, natiurmortus su ryškiaspalviais vaisiais, portretus (Ambroise’as Vollard’as 1908, 1917, Gabrielle raudona palaidine 1910), tarp jų – vaikų, aktus (Gabrielle su brangakmeniais 1910). 1902 paūmėjus reumatiniam artritui P. Renoiras su šeima persikelė į Prancūzijos pietus, 1907 įsikūrė Cagnes‑sur‑Mere. Vėlyvuosius kūrinius tapė būdamas neįgalus (dėl ligos paūmėjimo), sukūrė A. Maillolio kūrybai artimų skulptūrų, tarp jų – aktų, t. p. litografijų, piešinių. P. Renoiro kūryba turėjo įtakos 20 a. realistinės dailės raidai. Nuo 1960 Cagnes‑sur‑Mere P. Renoiro gyvenamajame name veikia muziejus. Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1919).

1664