Pakaklis Povilas 1902 11 23Smilgiai (į pietus nuo Kupiškio) 1955 07 28Vilnius, lietuvių istorikas, teisininkas. Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas (1946). Teisės m. dr. (1951). 1927 baigė Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos ir filosofijos, 1934 – Teisių fakultetą. Nuo 1928 dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tapo laisvamaniu. Dėl ryšių su voldemarininkais atleistas, trumpai kalintas Kauno kalėjime. 1934–40 dirbo Kauno apygardos teisme. Su kitais parengė Neumanno‑Sasso bylos (1934–35) kaltinamąjį aktą. 1934 dalyvavo Tarptautiniame blaivininkų suvažiavime Šveicarijoje. 1939 2 kartus lankėsi SSRS, grįžęs skaitė prosovietines paskaitas. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, paskirtas marionetinės vadinamosios Liaudies vyriausybės teisingumo ministru, 1940–44 teisingumo liaudies komisaras. 1940 07 15 tapo vadinamojo Liaudies seimo deputatu.

Povilas Pakarklis

1940–41 ir 1944–55 dėstė Vilniaus universitete, 1941–43 – Almatos, 1943–44 – Maskvos teisės institutuose; profesorius (1943). 1946–48 Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto direktorius; pašalintas už bandymus objektyviau nušviesti Lietuvos istoriją ir už Mažosios Lietuvos tyrinėjimus. SSRS mokslų akademijos Teisės institute baigęs doktorantūrą 1951 apgynė disertaciją tema Lietuvių tautos kova prieš popiežiją ir Vokiečių ordiną už savo valstybingumą. Per Antrąjį pasaulinį karą kaupė medžiagą, kurią vėliau panaudojo Mažosios Lietuvos lietuviškumui įrodyti, kad bent dalis šio regiono būtų priskirta Lietuvai. 1945–48 vasaromis į Karaliaučiaus kr. (nuo 1946 Kaliningrado sr.) surengė keletą ekspedicijų; Laukstyčių pilyje (į pietus nuo Karaliaučiaus, ant Aismarių kranto) rado K. Donelaičio, M. Pretorijaus, kitų vertingų lituanistikos ir prūsistikos rankraščių, spaudinių. Iš Prūsijos karalių paliepimų lietuvininkams jų gimtąja kalba sudarė dokumentų rinkinį Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams (1960; spaudai parengė K. Jablonskis).

P. Pakarklio tyrimų pagrindinė tematika – Lietuvos kovos su Vokiečių ordinu, prūsų ir vakarinių lietuvių padėtis Prūsijoje, Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) autochtoniškumo problemos. Kritiškai vertino kai kurių vokiečių istorikų veikalus. Svarbiausi veikalai: Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą (1933), Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje (1935), Lietuvių vokietinimas Mažojoje Lietuvoje (1942), Lietuvių kova prieš Kalavijuočius (1945), Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai (1948; sovietinių ideologų nurodymu uždėtas aplankas, pavadinimu Lietuvos kovos prieš kryžiuočius ir popiežiją), Popiežiai – lietuvių tautos priešai (1948), Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje (XV–XIX a.) (1956). 20 a. 9 dešimtmetyje P. Pakarklio kūrybą imta naudoti antireliginei propagandai: paskelbtas disertacijos priedas Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. (1987) ir kupiūruotas straipsnių rinkinys Raštai. Ateizmas (1987).

1781