P. Smuglevičius. Autoportretas (aliejus, mokinio kopija, Lietuvos dailės muziejus)

P. Smuglevičius. Skitų pasiuntiniai pas Persų karalių Darėjų (aliejus, po 1785, Lietuvos dailės muziejus)

Smuglẽvičius Pranciškus 1745 10 06Varšuva 1807 09 18Vilnius, Lietuvos tapytojas. A. Smuglevičiaus brolis. Mokėsi pas tėvą L. Smuglevičių ir S. Czechowiczių. Baigė Varšuvos mokyklos poetikos klasę. 1763–1764 studijavo A. Maroni studijoje, nuo 1766 – Šv. Luko dailės akademijoje (abi Romoje). 1784 grįžo į Varšuvą. 1785, pakviestas vyskupo I. J. Masalskio, dirbo Vilniuje, 1786–1797 – Varšuvoje (čia įsteigė tapybos privačią mokyklą), nuo 1797 – Vilniuje. Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai, dėstė joje; profesorius (1797). Kūrybos ankstyvuoju laikotarpiu sukūrė piešinių (daugiausia Romos antikinių pastatų, jų griuvėsių vaizdai, Italijos peizažai). Pagal kai kuriuos jo piešinius (sukurtus su architektu V. Brenna) grafikas M. Carloni sukūrė vario raižinių, kurie buvo išspausdinti albume Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba (1776). Nutapė akvarelių (romėnų ir etruskų kapų freskų kopijos), istorinės (Skitų pasiuntiniai pas Persų karalių Darėją, Persų pasiuntiniai pas Etiopų karalių, po 1785), mitologinės (Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę 1807), religinės (Varšuvos, Lenkijos kitų vietovių bažnyčių, Vilniaus katedros dvylikos apaštalų ir kiti paveikslai, 1785, Judita, iki 1784) tematikos paveikslų. Dekoravo statinių Lenkijos kai kuriuose dvaruose, nupiešė Lietuvos ir Lenkijos vietovių architektūrinių peizažų, Vilniaus architektūros paminklų (Vilniaus vaizdų ciklas 1785–1786) vaizdų. Vėliau kūrė daugiausia istorinio žanro (Ketverių metų seimo 1791 05 03 sesija 1793, Laisvių suteikimas Paulavos valstiečiams 1769 metais 1795, Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje 1794 m. 1797), buitines (Lietuvos valstiečiai), religines (trinitorių Viešpaties Jėzaus, bazilijonų Švč. Trejybės bažnyčioms, Švč. Trejybės cerkvei, visos Vilniuje) kompozicijas, sukūrė piešinių ciklą Lietuvos ir Lenkijos istorijos temomis (1786–1791). Nutapė portretų (Prozorų šeimos portretas 1789, Vyskupo Jono Stepono Giedraičio portretas, iki 1795), sienų tapybos kūrinių (Vilniaus universiteto posėdžių, dabar P. Smuglevičiaus, salėje, su A. Smuglevičiumi, 1802). Kūriniai klasicistiniai, turi baroko, realizmo bruožų, būdinga raiški, detalizuota, dažniausiai daugiafigūrė, kompozicija, tikslus piešinys, blyškus rusvas koloritas. Istorinės, buitinės tematikos kompozicijose reiškiamos tautos ir asmens laisvės, pasiaukojimo visuomenės labui idėjos; vieni portretai reprezentaciniai, idealizuojantys vaizduojamą asmenį, kiti pasižymi subtilia psichologine charakteristika (Granovskienės portretas, iki 1800). P. Smuglevičiaus kūryba ir pedadoginė veikla turėjo didelę įtaką lietuvių dailės plėtotei; mokiniai: G. Barauskas, J. Damelis, J. Oleškevičius, J. Peška. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus universitetas, Varšuvos nacionalinis muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos nacionalinė biblioteka, Varšuvos karalių pilis, Žemaičių muziejus Alka Telšiuose.

L: V. Drėma Pranciškus Smuglevičius Vilnius 1973; Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha / sud. V. Jankauskas Vilnius 1997.

2397