„Ramajana“ (skr. „Rāmāyaṇa“; „Ramos kelias“), senovės Indijos epas. Šventoji vaišnavų knyga (Rama – septintasis Višnaus avatara). Sukurta sanskritu apie 4 a. pr. Kr. (galutinė redakcija – apie 2 amžių). Epą sudaro apie 24 000 dvieilių, suskirstytų į 7 knygas (kandas). Ramajana priskiriama išminčiui Valmykiui. Pagal indų tradiciją laikoma pirmuoju grynai literatūriniu kūriniu. Epe atsispindi arijų karinis ir kultūrinis skverbimasis į Pietų Indiją, apgyventą dravidų. Jame pasakojama apie Ajodhjos karalaičio Ramos žmonos Sytos pagrobimą, Ramos žygį su beždžionių pulkais į demono Ravanos karalystę – Lankos salą – vaduoti Sytos, pagrobėjo Ravanos žūtį ir sutuoktinių išsiskyrimą dėl valdinių paskalų. Rama ir Syta – indų vyro ir moters idealai: Rama – kovotojas su neteisybe, klusnus sūnus, mylintis vyras, narsus ir garbingas karys, išmintingas valdovas, Syta – moters ištikimybės, savęs išsižadėjimo ir pasiaukojamos meilės simbolis. Ramajanoje teigiama, kad pasauliui tvarumą teikia meilė ir ištikimybė, o tiesa visada nugali, bet jos kelias sunkus, todėl teisuolio gyvenime skausmas neišvengiamas, jis taurina ir apvalo. Ramajanos pagrindinė tema, lėmusi epo kompoziciją ir nuotaiką, – išsiskyrimas (ne tik vyro ir žmonos). Pasakiški elementai susipynę su realistiniais, aistros pavaizduotos tikroviškai ir išraiškingai. Epui būdingi ryškūs charakteriai, didingi peizažai, pabrėžiantys žmogaus ir gamtos ryšį, vientisa kompozicija ir siužetas, ištobulintos stilistinės kalbos priemonės, nežinomos ankstesnei literatūrai, trumpi, neardantys pagrindinio pasakojimo nuoseklumo bei grakštumo intarpai ir nukrypimai, subtilus jausmingumas, lyrizmas. Įterptiniais epo siužetais naudojosi vėlesni poetai, viduriniais amžiais sukurta perdirbinių vietos kalbomis (bengalų, hindi, tamilų ir kitomis).

1069