Sein-Augustãvo operãcija, Suválkų mšis, Lietuvos kariuomenės operacija per Nepriklausomybės karą 1920 09 02–23 vykdyta prieš Lenkijos kariuomenę Pietų Užnemunėje.

Operacija skirstoma į Augustavo puolamąją ir Seinų gynybinę.

1919 07 26 Antantės Aukščiausioji Taryba, nustačiusi Lenkijos rytinę sieną (vadinamoji Focho liniją), Seinų ir Suvalkų apskritis priskyrė Lenkijai (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos). 1919 08 Vokietijos kariuomenei pasitraukus iš Suvalkų ir Seinų, lietuvių komendantūra (įkurta 1919 06) Suvalkuose nutraukė savo veiklą, Seinų (įkurta 1919 pradžioje) veikė. Lenkų karinės organizacijos (POW) Suvalkų apygarda (įkurta 1919 pradžioje) parengė Seinų sukilimą, 1919 08 23 sukilėliai užėmė miestą, 08 28 Lietuvos kariuomenė jį atsiėmė, 09 06 pasitraukė už Focho linijos.

1920 07 12 Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartimi Lietuvos ir Lenkijos susitarimu Pietų Užnemunė pripažinta Lietuvai. Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą Lenkijos kariuomenei traukiantis Lietuvos kariuomenės Marijampolės grupė (Pirmasis atsargos batalionas, artilerijos baterija, eskadronas, vadas J. Motiejūnas-Valevičius) 1920 07 19 pradėjusi žygį užėmė Vištytį, Vižainį, Liubavą, Punską, Gibus, liepos pabaigoje – visą Suvalkų apskritį, 08 08 – Augustavą. 1920 08 14 į puolimą perėjusios Lenkijos kariuomenės Antrajai armijai nurodyta atsiimti Pietų Užnemunę; jei lietuviai nesitrauktų – juos nuginkluoti. Operaciją vykdė 2 kavalerijos brigados (85 karininkai, 900 pėstininkų, 1500 raitelių). Lietuvos kariuomenė Užnemunėje turėjo 5 batalionus, artilerijos bateriją ir eskadroną (daugiau pėstininkų, mažiau kavalerijos).

Lenkijos kariniai daliniai 08 28 užėmė Augustavą, 08 31 – Suvalkus ir Seinus. Oficialių karo veiksmų nebuvo, bet Lietuvos vyriausybė ir kariuomenės vadovybė tai laikė jų paskelbimu. Buvo stiprinama Marijampolės grupė – iš Kaišiadorių apylinkių permetama Antroji pėstininkų divizija (grupės vadu paskirtas V. Grigaliūnas-Glovackis). Grupėje buvo 11 batalionų – 7000 karių, 3 artilerijos baterijos, eskadronas.

1920 09 01 Lietuvos armijos vadas K. Ladyga įsakė Marijampolės grupei atsiimti Lenkijos kariuomenės užimtą teritoriją. Grupė suskirstyta į 3 voras: dešinioji vora (vadas A. Jakaitis, 2 pėstininkų batalionai, artilerijos baterija ir eskadronas), vidurinė vora (vadas K. Ramanauskas, 2 pėstininkų batalionai ir artilerijos būrys), kairioji vora (vadas J. Čaplikas, 5 pėstininkų batalionai, 2 artilerijos baterijos). Lenkijos kariuomenė turėjo 2 pėstininkų batalionus ir 2 kavalerijos pulkus Suvalkuose, 1 kavalerijos pulką Seinuose, 2 kavalerijos pulkus ir 1 pėstininkų batalioną Augustavo–Lipsko rajone.

09 02 Marijampolės grupė pradėjo puolimą. Dešinioji vora puldama abipus Kalvarijos–Suvalkų plento 09 04 pasiekė Gulbiniškių–Červonkų–Kalietniko liniją, kovėsi su Lenkijos kariuomene ties Žubrinu ir Gulbiniškėmis, Suvalkų užimti jai nepavyko. Tą dieną iš rytų per Krasnopolį mėginęs Suvalkus paimti vidurinės voros K. Škirpos batalionas buvo sustabdytas Vygrių ir Perto tarpežeryje. Vidurinė vora 09 02 užėmė Seinus, iki 04 ryto per Fronckus (Frącki) ir Siersko mišką pasiekė Augustavo ežeryną ir priartėjo prie miesto. Kairioji vora 09 02 užėmė Lipską, iki 03 vakaro – Štabiną, Augustavo ežeryno tarpežerius ir t. p. priartėjo prie Augustavo. Voros kovojo izoliuotai, buvo priverstos palikti dalį jėgų užnugario apsaugai, trūko kavalerijos, vietos gyventojai buvo nedraugiški. 09 04 Lenkijos kariuomenė, sustiprinta iš Suvalkų permestais daliniais, užpuolė vidurinės voros užnugarį, sušaudė jos vadą K. Ramanauską ir vora pakriko. Augustavo–Lipsko ruože Lenkijos kariuomenė, sustiprinta raitelių pulku ir pėstininkų batalionu, užėmė Jastrzębną, todėl kairioji vora, vengdama apsupimo, pasitraukė nuo Augustavo. 09 05 Lietuvos kariuomenės vadovybė įsakė Marijampolės grupei pereiti į gynybą Lipsko–Juodosios Ančios upės–Vygrių ežero–Kalietniko–Fornetkos–Vižainio ežero–Vištyčio ežero linijoje.

Per šią operaciją žuvo 21 Lietuvos kariuomenės kareivis ir 2 karininkai, 37 kareiviai ir 2 karininkai buvo sužeisti; 163 kareiviai ir 2 karininkai pateko į nelaisvę. Lietuvos kariuomenės gynybos barai buvo paskirstyti neatsižvelgiant į vietovę ir turimas pajėgas, nesudaryti rezervai.

Lenkijos kariuomenės puolimą tęsė Adamo Nieniewskio vadovaujama operatyvinė kavalerijos grupė (2 laikinosios brigados, 8–9 kavalerijos ir 1 pėstininkų pulkas). 09 07 ji forsavo Juodosios Ančios upę, 09 užėmė Gibus, Seinus, Kalietniką. Kovai su Lenkijos kariuomene 09 09 į Užnemunę permesta Trečioji pėstininkų divizija (vadas I. Musteikis, 2 pulkai, atskiroji kuopa, 2 baterijos, eskadronas – 164 karininkai ir 5615 kareivių) išsidėstė nuo Vištyčio ežero iki Žagarių, Antroji divizija – nuo Žagarių iki Gardino. Sudarytas Lenkų frontas, 09 11 – jo laikinasis štabas (vadas M. Katche).

Iki artėjančių derybų Lietuvos karinė vadovybė nusprendė pagerinti savo kariuomenės pozicijas: Antrosios pėstininkų divizijos daliniai 09 13 užėmė Seinus, 09 14 – Gibus, priėjo Maros upę ir Augustavo kanalą, tą dieną karo veiksmai buvo sustabdyti. 1920 09 16–18 Kalvarijoje vykusios derybos nutrūko. Tuo metu Lenkijos kariuomenė planavo Antrosios armijos didelį puolimą. Svarbiausią (sparninę) grupę sudarė Pirmoji pėstininkų legionų divizija (4 pulkai), Pirmoji lietuvių ir gudų divizija (3 pulkai), Septynioliktoji pėstininkų divizija (4 pulkai), 2 kavalerijos brigados – iš viso 33 pėstininkų batalionai, 39 eskadronai, 33 baterijos, 375 kulkosvaidžiai). Lietuvos kariuomenė šiame fronto bare turėjo 17 pėstininkų batalionų, 3 eskadronus, 6 baterijas, 144 kulkosvaidžius ir 2 šarvuočius. Divizijoms paskirtos dvi gynybos linijos, laikytasi atgyvenusios linijinės taktikos.

09 22 pradėjusiosios pulti Lenkijos kariuomenės vieni daliniai išmušė Penktąjį ir Aštuntąjį lietuvių pulkus iš Želvos, Būdviečių ir Berznyko, pradėjo supti Seinus iš rytų, kiti, puldami nuo Vilkapėdžių, – iš šiaurės. Į vakarus nuo Seinų kovojęs Antrasis pėstininkų pulkas traukdamasis pateko į nelaisvę (štabas su pulko vadu J. Laurinaičiu, 2 batalionai, žvalgų ir ryšių komandos, 6 artilerijos pabūklai). Puldama Aštuntojo pėstininkų pulko kairįjį sparną Lenkijos kariuomenė, persikėlusi per Maros upę, vakare užėmė Kapčiamiestį; pulkas buvo išblaškytas. 09 23 Lenkijos kariuomenė pasiekė Druskininkų tiltą ir persikėlė per Nemuną.

Per rugsėjo 22–23 kovas žuvo Lietuvos kariuomenės Antrosios pėstininkų divizijos 32 kareiviai ir 2 karininkai, 98 kareiviai ir 5 karininkai sužeisti, 1996 kareiviai, 38 karininkai pateko į nelaisvę, prarasta 10 artilerijos pabūklų.

Seinų gynybinė operacija nepasisekė dėl Lenkijos kariuomenės persvaros, be to, Lietuvos kariuomenė laikėsi tik pasyvios linijinės gynybinės taktikos, buvo išsklaidyta mažais daliniais, prastai veikė žvalgyba ir ryšiai, kariams trūko karinio patyrimo. Esminės Seinų-Augustavo operacijos nesėkmės priežastys – bendri to meto Lietuvos kariuomenės trūkumai (jos sumažinimas 1920 pradžioje, aukšto rango karininkų ir kavalerijos trūkumas, netinkamas Lenkijos kariuomenės pajėgumo vertinimas).

Per operaciją buvo prarastas lietuviškas Seinų kraštas, persikėlusi per Nemuną Lenkijos kariuomenė užėmė Pietryčių Lietuvą ir sudarė L. Żeligowskio rinktinei patogias pozicijas užgrobti Vilnių.

2271