Sebijos teãtras. Jau 13 a. per šventes buvo rengiami gatvės vaidinimai. Osmanų imperijos valdymo laikotarpiu (14–19 a.) teatro raida buvo sutrikdyta. 18 a. Vojvodinoje (buvo Austrijos dalis) rengti mokyklinio teatro vaidinimai. 1736 Sremski Karlovcuose Lotynų gimnazijos mokiniai suvaidino E. Kozačinskio istorinę pjesę Tredokomedija. Vėliau mokyklinio teatro vaidinimai rengti Vršace (1793), Novi Sade (1802, 1811) ir kitur, 1818 jie buvo uždrausti. 19 a. pradžioje, iš dalies atgavus nepriklausomybę, susidarė palankesnės sąlygos tolesnei teatro raidai. Serbų teatro tėvu vadinamas J. Vujićius (1772–1847) įvairiuose miestuose subūrė pirmąsias mėgėjų teatro trupes (vėliau kai kurios jų tapo profesionaliais teatrais), rašė ir vertė pjeses. Šios trupės daugiausia vaidino J. S. Popovićiaus romantines dramas, realistines komedijas. 1813 Peće J. Vujićiaus iniciatyva buvo surengtas pirmasis viešas spektaklis – A. von Kotzebue Papūga. 1825 Novi Sade A. Nikolajićiaus (1803–68) vadovaujama mėgėjų teatro trupė pastatė pirmąją serbų autoriaus pjesę – S. Stefanovićiaus (1805–26) tragediją Karaliaus Urošo V mirtis. 1833–36 kunigaikščio Milošo Obrenovičiaus dvare Kragujevace veikė teatras (vadovas ir režisierius J. Vujićius). 1841 Belgrade A. Nikolajićius ir J. S. Popovićius įkūrė pirmąjį profesionalų nuolatinį teatrą (veikė 1841–42 ir 1847–48). Mėgėjų teatro trupė, kuriai vadovavo J. Kneževićius (1818–64), tapo nuolatinio Serbijos nacionalinio teatro Novi Sade (įkurtas 1862) pagrindu. Prie šio teatro įkūrimo prisidėjo ir režisierius J. Djordjevićius (1826–1900), kuris 1868 su dalimi trupės perėjo į kuriamą Nacionalinį teatrą Belgrade (1869 surengtas pirmasis spektaklis). 1870 prie Nacionalinio teatro Belgrade įkurta pirmoji Serbijos vaidybos mokykla. 19 a. antroje pusėje statyta serbų autorių istorinės pjesės (J. S. Popovićiaus, S. Stefanovićiaus, D. Jakšićiaus, I. Vojnovićiaus), komedijos (J. Jovanovićiaus, K. Trifkovićiaus, 1843–75), kroatų (M. Držićiaus, I. Gundulićiaus, T. Brezovačkio, M. Begovićiaus, I. Vojnovićiaus, M. Begovićiaus) rašytojų, užsienio klasikų (W. Shakespeare’o, Molière’o, C. Goldoni, J. W. Goethe’s, F. Schillerio) kūriniai. Garsėjo režisieriai A. Hadžićius, W. Milkovićius; aktoriai A. Bačvanskis (1832–81), A. Mandrovićius (1839–1912), M. Grgurova (1840–1924), D. Ružićius (1841–1912, ir režisierius), M. Dimitrijevićius (1854–1909). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje realistinę teatro kryptį įtvirtino B. Nušićiaus satyrinės komedijos; pradėta statyti H. Ibseno, G. Hauptmanno, M. Maeterlincko, N. Gogolio, M. Gorkio pjesės. Vaidyboje šią kryptį diegė aktoriai P. Dobrinovićius (1853–1923), I. Stanojevićius (1859–1930), M. Gavrilovićius (1861–1931, ir režisierius), V. Nigrinova (1862–1908).
Po Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės sukūrimo (1918, nuo 1929 Jugoslavija) teatro veikla išsiplėtė. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Nacionaliniame teatre Belgrade dirbę režisieriai M. Isajlovićius (1870–1938), B. Gavella (1885–1962), J. Kulundžićius (1906–71) nuosekliai diegė ansambliškumo principą, puoselėjo nacionalinį repertuarą (itin daug pastatyta B. Nušićiaus komedijų). Kai kurių aktorių (D. Milutinovićiaus, 1880–1956) vaidybai buvo būdinga romantinės mokyklos bruožai. Kiti žymesni aktoriai: M. Dimitrijević (1877–1969), V. Dragutinovićius (1893–1975), R. Plaovićius (1899–1977), N. Urbanova (1909–2007).
Per II pasaulinį karą dauguma teatrų buvo uždaryta. Po 1945 veiklą atnaujino Nacionalinis teatras Belgrade, įkurta lėlių teatrų (Belgrado mažasis teatras, įkurtas 1948). 1947 Belgrade režisieriaus B. Stupicos ir kitų iniciatyva įkurtas Jugoslavijos dramos teatras (1948 parodytas pirmasis spektaklis). 1956 Belgrade įsteigtas eksperimentinis teatras Ateljė 212 turėjo daug įtakos Serbijos teatro ir dramaturgijos raidai. Čia dirbę režisieriai R. Novakovićius (1915–79), B. Stupica, M. Trailović (1924–89) statė šiuolaikinių Vakarų Europos dramaturgų (S. Becketto, E. Ionesco, J.‑P. Sartre’o, H. Pinterio, E. Albee, J. Genet, S. Mrożeko, T. Różewicziaus, W. Gombrowicziaus), serbų rašytojų (A. Popovićiaus, 1929–96, B. Crnčevićiaus, 1933–2011, L. Simovićiaus, g. 1935, D. Kovačevićiaus, g. 1948) pjeses. 20 a. 10 dešimtmetyje dėl karo veiksmų teatro raida sulėtėjo. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje statyta ir serbų dramaturgų B. Ćopićiaus, D. Lebovićiaus (1928–2004), J. Ćirilovo (1931–2014), J. Hrstićiaus (1933–2002), V. Lukićiaus (1936–97) pjesės. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžios žymesni režisieriai: H. Klainas (1894–1981), P. Dinulovićius (1917–91), M. Belovićius (1927–2005), B. Draškovićius (g. 1935), N. Bradićius (g. 1956); aktoriai: M. Živanovićius (1900–76), V. Starčićius (1901–80), M. Miloševićius (1901–97), M. Crnobori (1918–2014), D. Dobrićaninas (1922–88), M. Stupica, S. Žigonas (1926–2005), L. Tadićius (1929–2005), B. Todorovićius (1929–2014), D. Stoikovićius (1934–2002), L. Draškićius (1937–2004), P. Miletićius (g. 1952), B. Diklićius (g. 1953). Teatro kūrėjai rengiami Belgrade (nuo 1948), Novi Sade (nuo 1974), prie dramos teatrų įkurtose mokyklose. Rengiami tarptautiniai teatro festivaliai; žymiausi: J. S. Popovićiaus nacionalinis dramos festivalis (kasmet nuo 1956 Novi Sade), tarptautinis Belgrado teatro festivalis BITEF (kasmet nuo 1967).
L: B. Stojković Istorija srpskog pozorišta od srednjeg veka do modernog doba: Drama i opera Beograd 1979; J. Lešić Istoria jugoslavenske moderne režije: 1861–1941 Novi Sad 1986; P. Volk Pozorišni život u Srbiji: 1944–1986 Beograd 1990.
Serbijos kultūra
Serbijos konstitucinė santvarka
Serbijos partijos ir profsąjungos