Parùlskis Sigitas 1965 02 10Obeliai (Rokiškio rj.), lietuvių rašytojas. 1990 baigė Vilniaus universitetą (lituanistiką). Dirbo savaitraščių Aitvaras, Literatūra ir menas, 1994–96 laikraščių Lietuvos aidas, 1996–98 – Lietuvos rytas redakcijose. 2003–04 savaitraščio Šiaurės Atėnai vyriausiasis redaktorius.
Kūryba
Kūrybai būdinga dviprasmiškas stilių maišymas, mąstymo paradoksalumas, provokuojančios išvados. Pirmajame eilėraščių rinkinyje Iš ilgesio visa tai (1990) svarbūs paradoksalūs, dažnai siurrealistiniai žmogų žeminančios tarnybos sovietinėje armijoje vaizdai. Eilėraščių rinkiniuose Mirusiųjų (1994), Mortui sepulti sint (1998 22002) gyvenimo trapumo keliamas skausmas dangstomas ironija. Rinkinyje Pagyvenusio vyro pagundos (2009) eilėraščiai intertekstiški, juose aktualus istorinės atminties jausmas, asmeninės būties elegika. Išleista eilėraščių rinktinės 50 eilėraščių (su A. Marčėnu, 1999), Marmurinis šuo (2004), Be teisės sugrįžti (2015), eilėraščių albumas Dangaus durys dažytos (1999). Sudarė Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatiją (2002).
Sigitas Parulskis
Pjesės Iš gyvenimo vėlių (pastatyta 1995), P. S. Byla OK (pastatyta 1997), Nenoriu susipažinti (radijo teatre pastatyta 1998), Grožio karalius (1998), Nesibaigianti vienatvė dviem (pastatyta 2003), Keltininkas (pastatyta 2008) postmodernistiškos, ironiškai dekonstruojančios visuomenės gyvenimo ir mąstymo stereotipus. Parašė inscenizaciją pagal M. Bulgakovo romaną Meistras ir Margarita (pastatyta 2000), pjesę Barboros Radvilaitės testamentas (pastatyta 2002). Išleistas pjesių rinkinys Trys pjesės (2006).
Esė rinkiniai Nuogi drabužiai (2002 22015), Miegas ir kitos moterys (2005 22006), Sraigė su beisbolo lazda (2006 22015) ironiški ir autoironiški, juose kalbama apie esminius gyvenimo dalykus (meilę, mirtį, kūrybą) bei vertybes, nevengiant šaržavimo, šiurkščių, fiziologinių žmogaus patirčių analizės.
Romane Trys sekundės dangaus (2002 42015, Lietuvos rašytojų sąjungos premija 2004) remiamasi ekstremalia tarnybos sovietinėje armijoje patirtimi ir negailestingai atvirai vaizduojama nužmoginanti sovietinių kareivinių realybė. Romanas Doriforė (2004) – ironiškas daugiasluoksnis pasakojimas apie romano rašymą. Romane Murmanti siena (2008 22009) per vienos šeimos istoriją aprėpiamas visas Lietuvos gyvenimo šimtmetis. Dar parašė romanus Vėjas mano akys (2010), Tamsa ir partneriai (2012 22013), Nutylėtų lelijų miestas (2016, L. Dovydėno premija 2017), Kaip aš mečiau (2024), prozos rinkinius Prieš mirtį norisi švelnaus (2011 32013), Mano tikėjimo iltys (2013), Amžinybė manęs nejaudina (2018), Dvigubo dugno keleiviai (2019). Literatūros kritikai būdinga pastabumas, sąmojis.
Režisavo dokumentinius filmus Epitafija ant poeto kapo (su V. V. Landsbergiu, 1998, apie H. Nagį) ir Orfėjaus medis (1999, apie A. Nyką-Niliūną).
Iš rusų kalbos išvertė B. Akunino, J. Brodskio, D. Charmso, M. Cvetajevos, O. Mandelštamo, Marinos Stepnovos kūrinių, iš anglų – C. Aikeno, Ph. A. Larkino eilėraščių, Elizabethos Craft, Davido Levithano ir kitų romanus. S. Parulskio kūryba versta į anglų, čekų, graikų, italų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, suomių, švedų, vokiečių ir kitas kalbas.
Apdovanojimai
Jotvingių premija (1995), Lietuvos nacionalinė premija, Lietuvos rašytojų sąjungos premija (abi 2004), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2015), Baltijos Asamblėjos premija (2016), L. Dovydėno premija (2017).
R: S. Parulskis Subjektyvi kronika / sud. D. Satkauskytė Vilnius 2018. L: Pokalbiai su Sigitu Parulskiu / parengė L. Jonušys Vilnius 2009.
1540