Turgaus aikštė Solothurne
Solothurn (vok.; pranc. Soleure, it. Soletta, retoromanų k. Soloturn; Zòloturnas), miestas Šveicarijos šiaurės vakaruose, į pietus nuo Bazelio, Jura kalnų pietrytinėje papėdėje, abipus Aarės vidurupio; Solothurno kantono centras.
16 900 gyventojų (2019); 21,2 % gyventojų – užsieniečiai.
110 km2 ploto Solothurno aglomeracijoje 80 500 gyventojų (2019).
Per Solothurną eina Bazelio–Olteno–Lozanos geležinkelis; plentai į Bazelį, Ciurichą, Berną, Bielį. Laikrodžių, prietaisų, mašinų gamyba, elektronikos, elektrotechnikos, tekstilės, popieriaus pramonė. Turizmas. Aukštoji ir specialioji pedagogikos mokyklos.
Dailės (yra P. Cézanne’o, H. Matisse’o, P. A. Renoiro kūrinių), Senojo Arsenalo, Waldeggo pilies, gamtos, Blumensteino (istorijos), Kosciuškos, kompiuterių, lėlių ir žaislų muziejai. Biblioteka, archyvas. Teatras. Kasmetiniai renginiai: kino festivalis Solothurner Filmtage (nuo 1966), literatūros forumas Solothurner Literaturtage (nuo 1979).
Architektūra
Senamiestį juosia miesto siena su vartais (12–19 a.), bokštais (16 a.). Barokinė jėzuitų bažnyčia (1689), rotušė (17 a., manieristinis fasadas), senieji Svarstyklių namai (1614, dabar muziejus), Ambasadorių rūmai (1721, architektas F. Beeras von Bleichtenas), ankstyvojo klasicizmo Šv. Urso katedra (1762–1773, architektai G. M. Pisoni, P. A. Pisoni). 16–17 a. miestiečių gyvenamieji namai.
Istorija
Dabartinio Solothurno vietoje žmonių gyventa nuo paleolito. Manoma, 15–25 čia įkurta romėnų gyvenvietė, ji pirmą kartą paminėta 215. 225–250 Solothurnas apjuostas gynybine siena. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais miestas priklausė Lotaringijos karalystei. Šiai žlugus atiteko Burgundijos karaliui ir greitai tapo Šv. Romos imperijos dalimi.
1127 Solothurną įsigijus Zähringeno kunigaikščiams miestas klestėjo, kaldino savo monetas, jiems išmirus 1218 tapo laisvuoju imperijos miestu. Jis 1295 sudarė sąjungą su Bernu ir faktiškai tapo Šveicarijos konfederacijos nariu.
Solothurno miestiečiai dalyvavo 1386 Sempacho mūšyje, per kurį buvo sumušta Habsburgų kariuomenė ir šie vėliau atsisakė visų pretenzijų į konfederacijos žemes. Tuo naudodamasis 15 a. miestas įsigijo daug naujų teritorijų. 1481 formaliai tapo visateisiu konfederacijos nariu. 1530–1792 čia rezidavo Prancūzijos pasiuntinys Šveicarijos konfederacijoje.
Iki 18 a. pabaigos Solothurną faktiškai valdė kelios patricijų šeimos, nuo 19 a. pradžios valdymas tapo demokratiškesnis. Nuo 1808 čia gyveno ir 1817 mirė T. A. B. Kosciuška. Nuo 1898 miesto taryba renkama pagal proporcinę rinkimų sistemą. Nuo 1828 Solothurnas – Bazelio vyskupijos centras.
20 a. antroje pusėje sumažėjo Solothurno gyventojų, bet miestas plėtėsi, čia kūrėsi pramonės įmonės ir verslo centrai.
2271