Stasys Lozoraitis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas S. Lozoraitis (antras iš dešinės) 1968 Čikagoje susitinka su buvusiais Lietuvos aukštaisiais karininkais (pirmas iš kairės M. Rėklaitis; Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Lozoráitis Stasys 1898 09 05Kaunas 1983 12 24Roma (1999 perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse), Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. M. Lozoraičio sūnus, S. Lozoraičio (jaunesniojo) ir K. Lozoraičio tėvas.

Nuo 1918 pabaigos dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1919 – Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, nuo 1921 – Ministrų kabineto reikalų vedėjas. 1923–29 dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje (nuo 1925 I sekretorius, nuo 1928 – patarėjas). Išklausė Berlyno universitete teisės paskaitų kursą. Nuo 1929 Lietuvos pasiuntinys, 1931 laikinasis reikalų patikėtinis prie Apaštalų Sosto. 1932–34 Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius. 1934–39 užsienio reikalų ministras (jauniausias tarp to meto atitinkamų Vidurio ir Vakarų Europos šalių pareigūnų). Veiklos prioritetu laikė gerus santykius su Europos ir ypač su gretimomis valstybėmis. 1935 išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatų akademijos nariu. Santykiuose su Lenkija siekė modus vivendi. 1938 03, Lenkijai pateikus Lietuvai ultimatumą, parašė prašymą atsistatydinti iš pareigų, prezidentui A. Smetonai nesutikus, jas ėjo iki metų pabaigos. 1939 Užsienio reikalų ministerijos įgaliotasis ministras, pirmininkavo komisijai, kuri nagrinėjo problemas, susidariusias Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą.

Nuo 1939 nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1940 06 02 užsienio reikalų ministro J. Urbšio raštu paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu, jei Lietuva prarastų nepriklausomybę. Šias pareigas ėjo iki mirties (išskyrus 1941–45), gyveno Italijoje. 1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą jo iniciatyva visi užsienio šalyse akredituoti Lietuvos pasiuntiniai pateikė jų vyriausybėms protesto notas. Dalyvavo Lietuvos diplomatinės tarnybos ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) konferencijose Berne (1946) ir Paryžiuje (1947). Nuo 1960 dar perėmė Lietuvos atstovo Prancūzijai pareigas. Kėlė Lietuvos išlaisvinimo klausimą įvairių šalių spaudoje, lankydamas Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrus, laiškais ir memorandumais Jungtinių Tautų organizacijai ir tarptautinėms konferencijoms. Su kitais rengė Vatikano radijo laidas Lietuvai (nuo 1940). Bendradarbiavo su lietuvių išeivių organizacijomis, daugiausia su VLIK – 1968 VLIK ir jo iniciatyva parengtas memorandumas daugelio valstybių vyriausybėms Lietuvos nepriklausomybės 50 metinėms paminėti, 1970 pasiųstas laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui R. Nixonui – šis atsakė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pritaria Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui. Kartu S. Lozoraitis priešinosi VLIK ir kitų lietuvių išeivių politinių organizacijų pastangoms sumenkinti Lietuvos diplomatinės tarnybos kaip Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo tęstinumo reikšmę.

3, 2 ir 1 laipsnio Gedimino ordinai (1928, 1934 ir 1937).

2843

-Lozoraitis vyresnysis; -Stasys Lozoraitis vyresnysis