Švenčiáusiosios Trejýbės šventóvės ir bazilijõnų vienuolýno ansámblis, 16–19 a. architektūros paminklas Vilniuje. Ansamblį sudaro Švenčiausiosios Trejybės šventovė (nelygu konfesinė priklausomybė vadinama cerkve arba bažnyčia), ją iš dviejų pusių supantys vyrų vienuolyno korpusai, buvęs moterų vienuolynas, varpinė, šiauriniai ir pietiniai vartai.
Šventovė ir varpinė
Mūrinė Švenčiausiosios Trejybės cerkvė pastatyta 1514. Jos architektūroje buvo ryški Rytų ir Vakarų krikščionių sakralinės architektūros bruožų jungtis: cerkvėms būdingas kvadratui artimas planas su 3 apsidėmis pastato rytinėje dalyje ir iš gotikinių katalikų bažnyčių perimta plytų mūro technika bei konstrukciniai elementai (aukštas dvišlaitis stogas, trikampiai frontonai, laiptuoti kontraforsai). Skliautus pastato centre rėmė keturi pilioriai, rytinės sienos kampuose esančiuose 2 apvalaus skerspjūvio bokšteliuose buvo įrengti sraigtiniai laiptai.
17 a. pirmoje pusėje prie bažnyčios pastatyta koplyčių: Šv. Luko (iki 1622), Skuminų, arba Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo (iki 1618, perstatyta 1642), Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (1628).
Po 1706 gaisro remontuojant bažnyčią pakeista pirminė jos architektūra – manoma, nugriauti kontraforsai, nutinkuotos išorinės sienos. Po 1760 gaisro vėlyvojo baroko formomis perstatytas bažnyčios rytinio fasado frontonas ir bokštelių viršūnės (1761, architektas J. K. Glaubicas). 1785 šventovėje buvo 11 medinių altorių. Apie 1792 bažnyčia išplėsta: nugriovus fasadą, navų dalis pailginta į vakarus (naujasis fasadas puoštas didžiojo toskaninio orderio piliastrais, pusapskritėmis nišomis, užbaigtas trikampiu frontonu), skliautams paremti pastatyti 4 nauji pilioriai, vakarinėje dalyje pastatytas mūrinis vargonų choras, priešais didįjį altorių – medinis sulankstomas ikonostasas (po 1792). Mūrinių klasicistinių altorių ansamblį sudarė didysis ir 8 šoniniai altoriai (6 jų paveikslus nutapė dailininkas P. Smuglevičius, neišliko).
Švč. Trejybės cerkvė Vilniuje (1874, nežinomo dailininko litografija pagal I. Trutnevą, Lietuvos dailės muziejus)
1839 bažnyčią perdavus stačiatikiams jos interjero įranga pertvarkyta pagal Rytų Bažnyčios liturgijos tradicijas: perstatyti altoriai, naujam ikonostasui nutapytos ikonos (1850–51, dailininkas I. Chruckis). 1868 cerkvės stogas buvo pažemintas, jo centre suręsta medinė kupolo imitacija (architektas N. Čiaginas), nuardytas rytinio fasado barokinis frontonas, vakarinis fasadas įgavo neobizantikos bruožų. 1891 išplėsta Šv. Jono Teologo (buvusi Skuminų) koplyčia: ji sujungta su buvusia zakristija ir cerkvę su vienuolynu jungusio koridoriaus dalimi. 20 a. pirmoje pusėje pastatus perėmus katalikams buvo nugriautas medinis kupolas, atlikti kiti remonto darbai.
Manoma, 16 a. pirmoje pusėje šventoriuje buvo pastatytas aukštas, dviejų skirtingo skerspjūvio tarpsnių varpinės bokštas (išliko tik jo apatinė dalis).
Vienuolynai
Bazilijonų vienuolyno šiauriniai vartai (1761, architektas J. K. Glaubicas)
Šventosios Trejybės vienuolynas (1914, fotografas J. Bułhakas, Lietuvos dailės muziejus)
Pirmuosius vyrų ir moterų vienuolynus sudarė atskiri, daugiausia mediniai, nameliai. 1595 minimas mūrinis vyrų vienuolyno refektorijus.
1761 pradėta vienuolyno rekonstrukcija, pastatyti šiauriniai vienuolyno vartai (architektas J. K. Glaubicas). Mūrinio vienuolyno statyba tęsėsi iki 18 a. pabaigos: 1779 baigtas vakarinis, 1781–92 statytas pietinis vyrų gyvenamasis korpusas, prie jo sumūrytas vienuolyną su bažnyčia sujungęs koridorius, 1792 pastatytas iš moterų vienuolyno per varpinę į Šv. Luko koplyčią vedęs dengtas praėjimas ant arkų (mūrininkas Jonas Boretis; neišliko). Gyvenamieji vyrų vienuolyno korpusai buvo keturių aukštų, neįmantrios architektūros (fasadus ritmiškai skaido piliastrai), jų patalpos išdėstytos koridorine sistema. Tokie fasadai ir planas išliko iki 21 a. pradžios. Dauguma celių glaudėsi vakariniame, vienuolyno vyresniojo kambariai ir vyskupo būstas – pietiniame korpuse. Vakarinio korpuso flygelio pirmajame aukšte buvo didelė spaustuvės (Bazilijonų spaustuvė) salė, virš jos – refektorijus, trečiame aukšte – biblioteka.
1864–65 vienuolyno pastatai remontuoti (architektas N. Čiaginas): išgriauta dalis pertvarų ir skliautų, prie vakarinio fasado pristatytas trijų aukštų apskrito bokšto formos korpusas.
Istorija
Cerkvės ir vienuolyno ansamblis pradėtas formuoti 16 a. pradžioje Vilniaus kašteliono ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Konstantino Ostrogiškio iniciatyva. Po Brastos bažnytinės unijos (1596) ansamblis atiteko graikų apeigų katalikams (unitams), 1607 čia įsikūrė bazilijonų, 1610 – ir bazilijonių vienuolynai.
1839 bazilijonų vienuolynas uždarytas, bažnyčia perduota stačiatikiams, vyrų vienuolyno flygelyje įrengtas kalėjimas. 1845 vienuolyno patalpose įsikūrė Lietuvos stačiatikių dvasinė seminarija.
Sovietinės okupacijos metais bažnyčia neveikė, pastatuose buvo įrengti butai, veikė Vilniaus pedagoginio instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto padaliniai. Nuo 1994 vyrų vienuolyno dalyje įsikūrė bazilijonai, pastato likusioje dalyje – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Buvusiuose moterų vienuolyno korpusuose įrengti butai, veikia įvairios įstaigos.
Šventovė palaipsniui restauruojama; jos interjere išliko įvairių laikotarpių sienų tapybos fragmentų, 16 a. pabaigos–17 a. vertingų antkapinių paminklų. 2014 prie didžiojo altoriaus atrasta kripta su 17–18 a. vienuolių, žymių parapijiečių palaikais.
R. Butvilaitė Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartai / Vilniaus dailės akademijos darbai 1993 t. 2; R. Janonienė Architektūrinis ansamblis / Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas Vilnius 2018.
2397
-Bazilijonų vienuolynas; -Trejybės bažnyčia; -Trejybės cerkvė