Taut pavãsaris, 1848–1849 revoliùcijos, konstitucinio ir respublikinio valdymo šalininkų didesnio aktyvumo ir sukilimų laikotarpis.
Reiškėsi daugelyje Europos valstybių, išskyrus Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Portugaliją, Rusiją, Skandinavijos šalis, Šveicariją ir Osmanų imperiją. Didžiausia revoliucinės kovos pakilimo banga Europos istorijoje. Kilo dėl įvairių priežasčių, jį paskatino vidurinės klasės ir bajorijos atstovai, reikalaujantys parlamentinio valdymo, bei pramonės perversmo nuskurdinti darbininkai ir valstiečiai. Tautų pavasaris prasidėjo 1848 01 sukilimu Sicilijoje, bet didesnę įtaką visai Europai turėjo Prancūzijos 1848 revoliucija. Žinios apie revoliucinius įvykius plito palyginti greitai, jos paskatino šalies suvienijimo šalininkų sukilimus Italijoje (Italijos revoliucija, risordžimentas) ir Vokietijoje (Vokietijos 1848–49 revoliucija).
Prisimenant išsivadavimo kovą lemtingą 1848 kovo 18–19 naktį (spalvota litografija, apie 1848–50, dailininkas nežinomas)
Habsburgų imperijoje (Habsburgai) revoliucionieriams labiau rūpėjo tautiniai klausimai (Austrijos revoliucija, Vengrijos revoliucija).
Sukilimai buvo nesėkmingi, revoliucionierių laimėjimai – nežymūs arba trumpalaikiai (tik Prancūzijoje įvesta visuotinė balso teisė vyrams nepaisant turto cenzo, Austrijoje panaikinta baudžiava, Belgijoje ir Olandijoje taikiai įgyvendintos valstybės valdymo reformos), bet Tautų pavasaris turėjo didelę įtaką ilgalaikei daugelio Europos šalių vidaus politikai: sustiprėjo liberalių ir socialistinių idėjų sklaida, absoliutinis valdymas pripažintas atgyvena.