Tobias Asser

Asser Tobias Michael Carel (Tobijas Michaelis Karelis Ãseras) 1838 04 28Amsterdamas 1913 07 29Haga, Olandijos teisininkas. Studijavo teisę Amsterdamo Athenaeum Illustre (nuo 1876 Amsterdamo universitetas) ir Leideno universitete. 1862–93 dėstė Amsterdamo universitete; profesorius (1862). Nuo 1875 Užsienio reikalų ministerijoje teisės patarėjas, nuo 1893 Valstybės tarybos narys, nuo 1898 Valstybės teisės komisijos pirmininkas, nuo 1904 ministras be portfelio. 1888 Stambule vykusioje tarptautinėje konferencijoje (joje buvo pasirašyta Sueco sutartis) T. M. C. Asserui pavyko užtikrinti, kad į Sueco kanalo klausimą svarstančios komisijos sudėtį būtų įtraukti nedidelių Europos valstybių atstovai. Jo pastangomis 1893 ir 1894 Hagoje buvo sušauktos Europos valstybių atstovų konferencijos dėl tarptautinės privatinės teisės kodifikacijos (pasirašyta sutartis, kuria nustatytas vienodas tarptautinių civilinių bylų nagrinėjimo procesas). 1899 ir 1907 Hagos taikos konferencijose Olandijos delegacijos vadovas (gynė privalomo arbitražo institutą kaip alternatyvą ginkluotam konfliktui). 1900 ir 1904 vykusioms tarptautinėms konferencijoms parengė tarptautinius šeimos teisės (įskaitant santuoką, santuokos nutraukimą, nepilnamečių globą ir kita) standartus. Nuo 1875 iki 1913 T. M. C. Asseras dalyvavo rengiant beveik visas Olandijos vyriausybės pasirašytas tarptautines sutartis. Kartu su G. Rolinu-Jacquinsu (Belgija) ir J. Westlakeʼu (Didžioji Britanija) išleido pirmąją tokio pobūdžio knygą Tarptautinės teisės ir lyginamosios teisės apžvalga (Revue de Droit International et de Legislation Comparee 1869). 1873 Gente dalyvavo teisininkų konferencijoje, kuri įkūrė Tarptautinės teisės institutą (1898 buvo jo vadovas). 1900 tapo Nuolatinio trečiųjų teismo nariu. T. M. C. Asseras taip pat siekė įkurti Hagos tarptautinės teisės akademiją, ji buvo įsteigta jau po jo mirties 1923. T. M. C. Assero teisės literatūros biblioteka, kuriai knygas jis surinko iš 20 šalių, perkelta į Taikos rūmus Hagoje (Tarptautinis Teisingumo Teismas). Nobelio taikos premija 1911 (su A. H. Friedu) už nuopelnus įsteigiant Nuolatinį trečiųjų teismą. Už mokslinius ir diplomatinius nuopelnus jam suteikti Edinburgo, Kembridžo, Bolonijos ir Berlyno universitetų garbės vardai.