Vilniaus rotušė 18 a. viduryje (1835, dailininkas M. Januševičius, Lietuvos dailės muziejus)

Vilniaus pilių rezervatas

Vìlniaus architektūrà

Gotika ir Renesansas

Vilniaus istorinis centras (Pasaulio paveldo paminklas, nuo 1994) – netaisyklingo spindulinio žiedinio, Naujamiestis ir miesto kiti rajonai – taisyklingo plano. Išliko gotikos paminklų: Aukštutinės pilies, gyvenamųjų namų fragmentai, Šv. Mikalojaus bažnyčia; žymiausias jų – Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos elementų turi pranciškonų vienuolynas su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, arba Pranciškonų, bažnyčia (1421, abu 18 a. 2 pusėje įgavo klasicizmo, vėlyvojo baroko bruožų), vėliau perstatyta Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Mikalojaus, Švenčiausiosios Trejybės (abi 1514) cerkvės, Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė. Išliko miesto mūrinės gynybinės sienos nedidelė dalis (1503–22, 17 a. pradžioje įgavo renesanso bruožų) su Aušros vartais ir Vilniaus bastėja. Pastatyta renesanso ir ankstyvojo baroko bruožų Šv. Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis (17 a. 1 pusė), Šv. Stepono bažnyčia (1612, apie 1806 rekonstruota, architektas P. de Rossi), Šventosios Dvasios cerkvė ir vienuolynas, Senasis ir Naujasis arsenalai (16 a. 2 pusė–17 a. 1 pusė), Jonušo Radvilos (17 a. pradžia, 1983 atstatytas rūmų paviljonas, dabar Lietuvos dailės muziejaus padalinys), Pociejų (17 a.–19 a. 2 pusė) rūmai, Vilniaus universiteto ansamblio pastatai (17 a. pradžia–20 a. pradžia), Alumnatas (1622). Būdingiausias renesanso architektūros paminklas – Valdovų rūmai.

Barokas

Baroko epochoje pastatyta vienuolyno ir bažnyčios ansamblių, raiškesni – bazilijonų su Švenčiausiosios Trejybės (1514, po 1760 įgavo baroko bruožų, architektas J. K. Glaubicas), bonifratrų su Šv. Kryžiaus (apie 1725), dominikonų su Šventosios Dvasios (16–18 a.), Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo (1690–1727), Šv. Kryžiaus Atradimo (1772), jėzuitų su Šv. Kazimiero bažnyčia, Šv. Ignoto (1622–1647), Šv. Rapolo (1709), karmelitų su Visų Šventųjų (1631), Šv. Jurgio (1755, architektas P. I. Hoferis), trinitorių su Trinapolio Švenčiausiosios Trejybės (17 a. pabaiga–18 a. pradžia), Viešpaties Jėzaus (1694–1717), vizitiečių su Švenčiausiosios Jėzaus Širdies (1729–56) bažnyčiomis. Pagal Vilniaus baroko mokyklos žymiausio architekto J. K. Glaubico projektus perstatyta Šv. Kotrynos (Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas), Viešpaties Žengimo į dangų, arba Misionierių (1695–1750), evangelikų liuteronų (1743), Šv. Jonų bažnyčia, Šventosios Dvasios cerkvė (1753), pastatyta bazilijonų vienuolyno vartai (po 1761). Žymiausias baroko paminklas – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Baroko viena gražiausių bažnyčių – Šv. Teresės (Šv. Teresės bažnyčia ir vienuolynas), vienas vertingiausių interjerų – Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios (17 a. 2 pusė). Barokiniai rūmai: Sapiegų (1697), Sluškų (1700, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), M. Paco (16 a., 17 a. 2 pusėje įgavo baroko bruožų).

Vilniaus senamiestis (centre – Prezidento rūmų ansamblis, rekonstruotas 1824–32, architektas V. Stasovas)

Gedimino prospektas Vilniuje

Klasicizmas

Klasicizmo architektūros formos būdingos Chodkevičių (1762, architektas A. Vireneris, perstatyti 1834, dabar Vilniaus paveikslų galerija), Oginskių (18 a. 1 pusė–19 a. vidurys, dabar Jaunimo teatras ir Vilniaus teatras Lėlė), Gureckių (1775–90) rūmams, architekto M. Knakfuso projektams (Verkių dvaro sodybos rytinė ir vakarinė oficinos, abi 18 a. 8 dešimtmetis, Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos priestatas, 1788, de Reusų rūmų rekonstrukcija, 19 a. pradžia). Žymiausias klasicizmo architektas L. Gucevičius suprojektavo Vilniaus katedrą (Vilniaus katedra ir varpinė), Vilniaus rotušę. Ampyro bruožų turi Prezidento rūmų ansamblis.

Pirklių klubas Vilniuje (1913, architektas M. Prozorovas, rekonstruotas 2012)

19 amžiaus antroji pusė–20 amžiaus pirmoji pusė

19 a. 2 pusėje–20 a. pradžioje pastatyta istoristinių rūmų – Žemės banko (1891, architektas V. Gorskis, dabar Lietuvos banko rūmai), Miesto salės (1902, dabar Nacionalinė filharmonija), viešbučio Bristolis (dabar Vilniaus mažasis teatras ir kita), Valstybės kontrolės (dabar bendrovės Lietuvos draudimas būstinė, abeji 1900, visų architektas K. Korojedovas), Vileišių (1906, architektas A. Kleinas, restauruoti 2007, architektai A. ir A. Gvildžiai, dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), rezidencijų – I. Korvino‑Milevskio (perstatyta 1885, architektas F. Jasinskis, dabar Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai), K. Tiškevičienės (1888, architektas K. Maculevičius, dabar Lietuvos mokslų akademijos biblioteka), H. Raduškevičiaus (1900, architektas J. Januševskis ir kiti, dabar Lietuvos architektų sąjungos būstinė); miesto elektrinė (inžinierius V. Malinovskis, dabar viešbutis Elektra), choralinė sinagoga (architektai D. Rozenhauzas, A. Polozovas, abi 1903), karaimų kenesa (1911–23, architektas M. Prozorovas), Šv. Konstantino ir šv. Michailo, dar vadinama Romanovų, cerkvė (1913, architektai V. Adamovičius, A. Špakovskis). Romantizmo bruožų turi Kairėnų dvaro pastatai, parkas (pertvarkytas 19 a. 1 pusėje, dabar Vilniaus universiteto Botanikos sodas), Rasų kapinių didžioji koplyčia (1838–50, architektas T. Tišeckis), Šv. Paraskevės, arba Piatnicos, cerkvė (1345, perstatyta 1864, architektas N. Čiaginas).

20 a. pradžioje suprojektuota moderno statinių: A. Filipovičiaus‑Duboviko vila (1903, architektas A. Filipovičius‑Dubovikas), Rusijos valstybinio banko rūmai (1909, dabar Lietuvos mokslų akademijos rūmai), pirklių klubas (1913, abiejų architektas M. Prozorovas, rekonstruotas 2012), Trijų Kryžių paminklas (1916, architektas A. Vivulskis, 1989 atstatytas). Moderno ir neobaroko formas architektūroje derino V. Michnevičius (turgaus halė, 1906, Lenkų teatro rūmai, su architektu A. Parčevskiu, 1913, dabar Lietuvos rusų dramos teatras). 20 a. 1 pusės kiti raiškesni rūmai: Pašto taupomųjų kasų (1937, architektai Z. Pugetas, J. Żórawskis, J. Borowskis, dabar SEB banko rūmai), Lenkijos krašto ūkio banko (1938, architektai S. Gałęzowskis, J. Pańkowskis, J. Borowskis, dabar bendrovės Fragrances International verslo ir administracinis pastatas).

Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje (1972, architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis)

banko Swedbank būstinė Vilniuje (2009, architektūrinė bendrovė Ambraso architektų biuras)

Vilniaus universiteto biblioteka Saulėtekio alėjoje Vilniuje (2012, architektūrinė bendrovė R. Paleko ARCH studija)

20 amžiaus antroji pusė–21 amžiaus pradžia

Po II pasaulinio karo suprojektuota retrospektyvinės architektūros pastatų: oro uostas (1954, architektai D. Burdinas, G. Jelkinas), kino teatras Pergalė (1955, architektas D. Rippa, dabar pramogų centras Pramogų bankas), Čiurlionio menų mokykla (1957, architektas L. Kazarinskis), Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (1958, architektas V. Anikinas, nuo 2008 rekonstruojama). Racionalistinės architektūros bruožų turi buvę Miestų statybos projektavimo instituto (1961, architektas E. Chlomauskas), Lietuvos kompozitorių sąjungos (1966), Šiuolaikinio meno centro (abiejų architektas V. E. Čekanauskas), Klinikinės ligoninės (dabar Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, abu 1967), Koncertų ir sporto (1971, architektas J. Kriukelis, abiejų architektai E. Chlomauskas, Z. Liandzbergis) rūmai. 20 a. 2 pusėje pastatyta reprezentacinių visuomeninių pastatų (rūmai – Nacionalinio operos ir baleto teatro, 1974, architektė E. N. Bučiūtė, dabartiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1982, architektas V. E. Čekanauskas, Seimo, 1982; viešbutis Lietuva 1983, dabar viešbutis Radisson Blu Hotel Lietuva, abiejų architektai A. Nasvytis ir V. Nasvytis), suprojektuota gyvenamųjų rajonų (Žirmūnų, 1962–67, architektai B. Kasperavičienė, B. Krūminis ir kiti, Lazdynų, 1972 architektai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis; Lenino premija 1974). 20 a. 8–9 dešimtmetyje pastatyta monumentalių, darnių formų, raiškaus silueto pastatų: autobusų stotis (architektas V. Brėdikis), Santuokų (abu 1974, architektas G. Baravykas), buvusio Revoliucijos muziejaus (1980, architektai G. Baravykas, V. Vielius, rekonstruota, 2009, architektai A. Bučas, G. Kuginys, D. Čaplinskas, dabar Nacionalinė dailės galerija), Ritualinių paslaugų (1975–87 architektas Č. Mazūras), Centrinės statistikos valdybos Skaičiavimo centro (1977, architektas A. S. Lukšas, dabar Lietuvos statistikos departamentas) rūmai, Ryšių ministerijos ir centrinės telefonų stoties kompleksas (1978, architektas J. Šeibokas, dabar Sveikatos apsaugos ministerijos rūmai), parodų ir kongresų centras Litexpo (1980, architektas E. Stasiulis, paviljonas, 2006, architektūrinė bendrovė R. Paleko ARCH studija), Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) mokomasis korpusas (architektai V. Brėdikis, V. Nasvytis, V. Mikučianis); televizijos bokštas (architektas V. Obydovas, inžinieriai D. Basiladze, D. Dortmanas, abu 1981).

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje suprojektuota aukštybinių, raiškių siluetų pastatų ir jų kompleksų: verslo ir prekybos centras Europa (2004), banko Swedbank būstinė (2009, abiejų architektūrinė bendrovė Ambraso architektų biuras), administracinis pastatas Victoria (2005), Vilniaus universiteto biblioteka Saulėtekio alėjoje (2012, abiejų architektūrinė bendrovė R. Paleko ARCH studija), Vilniaus miesto savivaldybė (2004, architektas A. E. Paslaitis ir kiti), administracinis, prekybinis ir apartamentų centras Helios City (2007), Registrų centras ir biurų pastatas Vilniaus verslo uostas (2008, abiejų architektas L. Merkinas ir kiti), oro uosto naujasis terminalas (2007, architektas L. Vaitys ir kiti), Lietuvos Respublikos prokuratūrų administracinis pastatas (2009, architektas K. Lupeikis). Memorialinės ir kraštovaizdžio architektūros dermės pavyzdys – Tuskulėnų rimties parko kolumbarijus (2004, architektas V. E. Čekanauskas, A. Umbrasas ir kiti). Yra skulptorių P. Aleksandravičiaus (Žemaitė, projektas 1950, pastatyta 1970), J. Mikėno (Pirmosios kregždės 1964), G. Jokūbonio (A. Mickevičiaus), V. Vildžiūno (L. Gucevičiaus, abu 1984), S. Kuzmos (Pieta Sausio 13 aukoms Antakalnio kapinėse, 1995), V. Kašubos (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, 1996), R. Midvikio (karaliaus Mindaugo, 2003), A. Sakalausko (V. Kudirkos, 2009) sukurtų skulptūrinių paminklų.

Miestas plėtotas pagal 1953 (architektas V. Mikučianis ir kiti), 1967 (architektas V. Balčiūnas ir kiti), 1977 (architektai V. Balčiūnas, J. Vaškevičius, R. J. Devinduonis ir kiti) bendruosius (buvusius generalinius) planus. 2007 patvirtintas bendrasis miesto planas (projektų vadovai architektai M. Pakalnis, S. Motieka ir kiti).

2271

-Vilnius

Vilnius

Vilniaus istorija