Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (Alessandro Guagnini kronikos Europos Sarmatijos aprašymas, 1578, iliustracija, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Výtautas Didỹsis, krikšto vardai Výgandas, Aleksándras apie 1350Senieji Trakai 1430 10 27 Trakai, Lietuvos didysis kunigaikštis. Vienas žymiausių Europos politikų ir karvedžių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Nuo 14 a. antros pusės buvo tėvo svarbiausias pagalbininkas. Turėjo valdų apie Gardiną ir Palenkėje. Buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais: po 1370 vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį, vėliau pakrikštytą Onos vardu. 1381 kilus konfliktui dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino (VO) 1380 sudarytos slaptos Dovydiškių sutarties (veikiausiai Užnemunėje) prieš Kęstutį, jį, tapusį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, rėmė, bet nepajėgė sutrukdyti maišto, po kurio 1382 06 į sostą grįžo Jogaila. 1382 08 pradžioje prie Trakų su tėvu pateko į Jogailos, kurį parėmė VO dalinys, nelaisvę ir buvo įkalintas Krėvos pilyje.
Nužudžius Kęstutį 1382 rudenį Vytautas pabėgo pas kryžiuočius į Karaliaučių – į VO valdomą Prūsiją. Ordino didysis magistras Konradas Zöllneris von Rotensteinas jam pažadėjo atgauti tėvoniją – Trakų kunigaikštystę, o Vytautas pripažino šio viršenybę. 1383 10 21 Tepliavoje pakrikštytas Vygando vardu. 1384 01 30 sutartimi Karaliaučiuje pažadėjo, kai tapsiąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovu, perleisti VO Žemaitiją iki Nevėžio; tai privertė Jogailą tartis su Vytautu. 1384 vasarą Vytautas perėjo į Jogailos pusę, sunaikino VO jam duotas pilis prie Nemuno, atgavo tėvo valdytus Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir Valkaviską; žadėtų Trakų neatgavo. Kartu su jaunesniaisiais Jogailos broliais įgijo aukščiausią rangą tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių Gediminaičių. Pritarė 1385 LDK ir Lenkijos Krėvos sutarčiai. 1386 02 15 Krokuvoje krikštijosi Aleksandro vardu. 1387 gavo valdyti Voluinės Vladimirą ir Lucką, čia žydams 1388 suteikė privilegiją.
Vytautas su vokiečių kariuomene 1391 puola Vilnių (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Vytautas vokiečių žemėje sutaria su Vasilijumi išleisti už jo savo dukterį Sofiją (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Lietuvoje kylant nepasitenkinimui įsigalinčiais lenkais, pablogėjus Vytauto santykiams su Jogaila ir ypač su jo vietininku LDK Skirgaila, 1390 01 19 Gardine atnaujino sutartis su VO ir su šalininkais pasitraukė į Prūsiją. Būdamas Karaliaučiuje 1390 ištekino savo dukterį Sofiją už Vasilijaus I ir tuo sustiprino sąjungą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. 1390 ir 1391 VO bei Vytauto kariuomenės žygiai į Vilnių nepavyko, bet 1391 Vytautas užėmė Merkinę ir Gardiną, vokiečių riteriai davė jam valdyti Ritterswerderį ir dar dvi pilis Kauno apylinkėse prie Nemuno. 1392 01 Vytautas prie Lydos sumušė Jogailos brolio Kaributo kariuomenę, gegužę nusiaubė Medininkus (prie Vilniaus). Jogaila buvo priverstas ryžtis kompromisui: 1392 08 04 Astravos sutartimi Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir tėvo Kęstučio valdytas kitas sritis, buvo pripažintas Jogailos vietininku LDK ir gavo valdyti LDK sostinę Vilnių. Netrukus Vytautas įgijo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią, juo ėmė tituluotis ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu.
Vytautas suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, o tos kovos vadovu turįs tapti jis pats. 1392–94 atrėmė VO puolimus į Lietuvą. 1392–96 pašalino sritinius kunigaikščius Algirdaičius ir Jogailaičius iš Polocko, Severianų Naugardo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės bei Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau klusnius vietininkus, daugiausia ištikimus bajorus katalikus. 1395 prie LDK prijungė Smolenską. Dalydamas žemės valdas kūrė stambiąją bajorų (jais daugiausia rėmėsi) žemėvaldą, jie sudarė geriau ginkluotą kariuomenę. Vytauto protekcionistinė politika, paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė sąlygas vėliau atsirasti didikams. Į LDK politinį gyvenimą įsitraukė Katalikų Bažnyčios hierarchai. Buvo samdomi vokiečių amatininkai; tai stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią.
1396 Vytautas pasiskelbė Livonijos vyskupų rėmėju. Rengdamasis žygiui į Rytus 1398 Salyno sutartimi (sudaryta Nemuno saloje, ties Nevėžio žiotimis) VO perleido Žemaitiją iki Nevėžio. 1396–98, remdamas nuverstą mongolų–totorių valstybės Aukso ordos chaną Tochtamyšą, surengė žygių į jos valdas. Į nelaisvę paimtus totorius ir karaimus apgyvendino Lietuvoje ir Baltarusijoje, daugumą jų pavertė karo tarnybininkais.
Vytauto Didžiojo portretinis didysis antspaudas
Sudarant Salyno sutartį Vytautas VO ir lietuvių bajorų atstovų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi pradėtos derybos dėl jo karūnavimo. 1399 Vytauto žygis prieš Aukso ordą, kurį popiežius Bonifacas IX paskelbė kryžiaus žygiu prieš nekrikščionis, baigėsi pralaimėtu Vorsklos mūšiu; tai suardė Vytauto Rytų planus įsitvirtinti Rusios pietinėse žemėse ir kontroliuoti prekybinį kelią Dniepru. 1401 Vilniaus‑Radomo susitarimu Vytautas pripažino Jogailos siuzerenitetą, bet už tai jam oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas. Vytautas ir Jogaila pasidalijo politinės įtakos sferas, Vytautas stiprino LDK savarankiškumą.
1404 Raciążo sutartimi VO vėl prie savo valdų prijungė Žemaitiją ir didelę dalį Sūduvos dykros, bet Vytautas atgavo Smolenską (1401 buvo prisijungęs prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės), Lietuva buvo apsaugota iš Vakarų. Vytautui trukdė Jogailos jaunesnysis brolis Švitrigaila, nuolat ir ilgai kovojęs dėl didžiojo kunigaikščio sosto. 1408 Ugros taika po 1406–08 karo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste leido Vytautui sutelkti LDK jėgas lemiamam karui su VO (1409–10) ir paremti 1409 žemaičių sukilimą prieš VO valdžią. Jungtinė LDK (vyriausiasis vadas Vytautas) ir Lenkijos kariuomenė 1410 Žalgirio mūšyje palaužė VO galybę. 1410 Torunės taika (prie Vyslos upės) LDK atgavo Žemaitiją iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos.
Vytautas (centre) vadovauja LDK kariuomenei Žalgirio mūšyje (J. Matejko paveikslas Žalgirio mūšis, aliejus, 1878, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1413 Horodlės susitarimais Vytauto įpėdiniams nustatyta nuolatinė didžiojo kunigaikščio institucija.
Konstanco susirinkime (1414–18) Vytautui ir Jogailai buvo pavesta apkrikštyti žemaičius; 1417 10 24 Vytauto fundaciniu aktu Žemaitijoje įsteigta Medininkų vyskupija.
Vytautas suteikia Žemaitijos vyskupui ir kapitulai žemių ir žmonių (1421 06 22, Trakai)
1421 Vytautas sutiko priimti husitų siūlomą Čekijos karaliaus karūną, į kurią pretendavo Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas I. Po 1413 Makros misijos ir LDK bei Lenkijos karalystės laimėto 1422 karo su VO Melno taika buvo sustabdyta VO ekspansija, jis galutinai atsisakė Žemaitijos ir pusės Sūduvos; Šventosios Romos imperijos imperatoriaus naudai Vytautas atsisakė Čekijos karūnos – nenorėjo gadinti su juo santykių ir vengė konflikto su popiežiumi dėl husitų. Rytų Europoje pasikeitė jėgų santykis. 1417 popiežius Martynas V paskyrė Vytautą ir Jogailą savo vikarais rusų žemėse. Vytautas, su VO sudaręs nuolatinę taiką, apsaugojo Lietuvą nuo agresijos iš Vakarų ir sudarė tinkamas sąlygas veikti Rytuose. 15 a. 3 dešimtmečio pradžioje Vytautas įgijo įtaką Aukso ordoje, dešimtmečio antroje pusėje ją valdė Vytauto statytiniai. 1426 ir 1428 žygiais Vytautas įtvirtino LDK hegemoniją Pskove ir Naugarde, jo viršenybę pripažino Perejaslavo, Riazanės, Tulos ir Okos aukštupio kunigaikštysčių kunigaikščiai; 1427 apgynė mažamečio vaikaičio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II sostą nuo kitų pretendentų. Šie laimėjimai padėjo 1429 sukviesti Lucko suvažiavimą, kuriame buvo pasiūlyta Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi.
Vytautas to norėjo, nes siekė išsaugoti didvalstybės suverenitetą – nepriklausomybę nuo Lenkijos ponų pretenzijų inkorporuoti LDK į Lenkijos Karūną. Jų grupuotė pagrobė per Lenkijos žemes į Lietuvą Vytautui vežamą karūną ir sužlugdė 1430 09 08 turėjusią įvykti karūnaciją.
Didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią Vytautas stiprino didindamas valstiečių prievoles ir už karinę tarnybą bajorams atiduodamas veldamus. Sukūrė ekonomiškai stiprių ir galinčių gerai apsiginkluoti žemvaldžių sluoksnį, pagal 1413 Horodlės susitarimus privilegija išplėtė bajorų luomines teises, jų aukščiausiam sluoksniui – būsimiesiems ponams – buvo suteikti lenkų bajorų herbai, įsteigtos 15–18 a. LDK aukšto rango pareigūnų dignitorijos (dignitorius). Į Vytauto valdymo pabaigą didesnę reikšmę įgijo Didžiojo kunigaikščio taryba.
Pasibaigus pražūtingiems karams su VO sparčiau augo miestai, kuriems Vytautas patvirtindavo arba naujai suteikdavo Magdeburgo teisę, plėtėsi prekyba. Pastatyta naujų arba atstatyta senų pilių: Vilniaus, Trakų, Kauno, Gardino, Breslaujos, Veliuonos, nebaigta Liškiavos.
Plėsdamas tarptautinius ryšius Vytautas didino Katalikų Bažnyčios žemėvaldą, steigė vyskupijas (Voluinės Vladimiro, Žemaičių). Iš jų ir iš Vilniaus vyskupijos stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją. Protegavo bajorus katalikus, tik jiems teikdamas privilegijų – katalikybę siekė įtvirtinti kaip valstybinę religiją. Nuo 1415 siekė ir stačiatikių vyskupijas pajungti popiežiaus pavaldinybei, rėmė Kijevo metropolitą Grigorijų Camblaką.
Vytauto Didžiojo paminklas Jurbarke (1930, skulptorius V. Grybas; 1989 restauruotas)
Vytautas suorganizavo didelę Didžiojo kunigaikščio raštinę; raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Jo vokiečių kalba 1390 kryžiuočiams pateiktas memorialas tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio (16 a.) pagrindu. Fundavo pirmą žinomą parapinę mokyklą Trakuose (1409). Vytautui valdant Lietuva ėmė sparčiau perimti Vakarų Europos kultūros vertybes. Sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus. Jo valdymo pabaigoje LDK pasiekė didžiausią galybę, jos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų – išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, ypač pasireiškęs 19 a. ir 20 a. pradžioje.
Vytauto Didžiojo paminklas Kaune (1932, skulptorius V. Grybas; 1990 atstatytas, architektas J. Bučas)
Š: Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae Cracoviae 1882; Vitoldiana Warszawa–Poznań 1986.
Vytautas Didysis, 1350–1430 Kaunas 1930; Lietuvių tautos praeitis: Vytautas Didysis t. 4 1980; J. Pfitzner Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas Vilnius 1989; I. Jonynas Vytauto šeimyna Vilnius 1991; Vytautas Didysis ir Lietuva Vilnius 1997; A. Nikžentaitis Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse Kaunas 2002; G. Mickūnaitė Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis Vilnius 2008; Vytautas Didysis ir jo epocha Trakai 2010; J. I. Kraševskis Vytauto Lietuva: istorinis pasakojimas Vilnius 2012; M. Jučas Vytautas Didysis Vilnius 2013; M. Kosman Wielki książę Witold Warszawa 1967.
683
415