Zawadzkio spaustuvė (Zavãdskio spaustùvė) 1805–1940 veikė Vilniuje. Viena žymiausių ir ilgiausiai Vilniuje veikusių spaustuvių. Įkurta J. Zawadzkiui nupirkus Vilniaus akademijos spaustuvę. 1838 mirus J. Zawadzkiui spaustuvę iki 1851 valdė jo žmona M. Zawadzka, sūnūs Adamas (iki 1875) ir Feliksas (iki 1891), vėliau – pastarojo žmona M. S. Zawadzka, nuo 1908 – jo sūnus F. Zawadzkis. Iki 1828 turėjo išimtinę teisę spausdinti (iki 1825 ir pardavinėti) Vilniaus universiteto leidžiamas knygas. Išleido kelis tūkstančius leidinių: vadovėlių, kalendorių, mokslo, meno, grožinės literatūros, religinių knygų Europos pagrindinėmis ir hebrajų bei arabų kalbomis, apie 700 knygų lietuvių kalba (L. Ivinskio kalendorius, 1846–51 ir 1855–64, K. Sirvydo Punktus sakymų 1845, M. Valančiaus Žemaičių vyskupystę 2 d. 1848, J. Biliūno, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, G. Landsbergio-Žemkalnio grožinės kūrybos, P. Višinskio publicistinių brošiūrų, A. Mickevičiaus, J. I. Kraszewskio, H. Sienkiewicziaus kūrinių vertimų ir kitų). Spausdino savaitraštį Lietuvos ūkininkas, lenkų laikraščius Kurier Litewski, Jutrzenka, Zorza Wileńska, Kurier Wileński ir kitus. Savo produkciją platino ir Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, turėjo keletą knygynų Vilniuje, Kaune, Varniuose, Varšuvoje. F. Zawadzkis 1909 nupirko E. Nowickio spaustuvę Vilniuje, 1912 pastatė naujus rūmus. 1920 didelė spaustuvės dalis perkelta į Lenkiją. 1940 Zawadzkio spaustuvė nacionalizuota. 1806 dirbo 35, 20 amžiaus pradžioje – daugiau kaip 50 darbuotojų. 1807 turėjo 13 spausdinimo staklių, 1940 – tris plokščiąsias spausdinimo, dvi tiglines, dvi popieriaus pjovimo ir dvi segimo mašinas.