akultūrãcija (lot. a(d) – prie, pas + cultura – apdirbimas, ugdymas, tobulinimas), tam tikros kultūros elementų perėmimas.
Samprata
Tiesioginiai nuolatiniai skirtingų kultūrų ryšiai ir sąveika lemia vienos arba kelių kultūrų pokyčius. Akultūracija gali būti reakcinė (priešinamasi pokyčiams), kūrybinė (skatina naujų kultūros reiškinių atsiradimą), uždelstoji (pokyčiai pasireiškia vėliau). Paveikia individo kultūrinį tapatumą, vertybes bei elgesį. Grupėse akultūracija reiškiasi socialinės struktūros, darbo, politinės ir visuomeninės veiklos pokyčiais.
Tyrimai
Akultūraciją 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje pradėjo tyrinėti Jungtinių Amerikos Valstijų etnografai (Williamas Henry Holmesas, Williamas Johnas McGee, F. Boasas). Akultūracijos sąvoką 20 amžiaus ketvirtame dešimtmetyje įtvirtino Jungtinių Amerikos Valstijų antropologai ir sociologai (M. Mead, R. Redfieldas, Ralphas Lintonas, M. J. Herskovitsas, B. Malinowski), tyrinėję baltųjų kultūros įtaką indėnams ir juodaodžiams. Nuo 8 dešimtmečio akultūracijos sąvoka plačiai vartojama tarpkultūrinėje psichologijoje tyrinėjant migrantų, pabėgėlių ar kolonizuotų teritorijų gyventojų kultūrinę ir psichologinę adaptaciją (Johnas W. Berry, Colleen Ward, Antony Kennedy). J. W. Berry išskyrė keturias skirtingas mažumų akultūracijos strategijas: integraciją, asimiliaciją, separatizmą, marginalizaciją.
2714