analitinė psichologija

analtinė psichològija, psichodinaminė asmenybės teorija, žmogaus psichiką ir elgesį aiškinanti pasąmonės veikla. Sukūrė 20 amžiaus pradžioje Šveicarijos psichologas C. G. Jungas. Jis skyrė 3 žmogaus psichikos lygmenis: sąmonę, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę (dar vadinamą objektyviąja psichika). Sąmonės turinys ir organizacija priklauso nuo Ego, kuris, būdamas sąmonės centras, tvarko ateinančią informaciją, laiduoja asmens tapatumo ir tęstinumo jausmą. Asmeninėje pasąmonėje slypi psichinio gyvenimo dalys, kurios buvo nuslopintos arba per daug nereikšmingos, kad pasiektų sąmonę. Tam tikri asmeninės pasąmonės dariniai vadinami kompleksais. Jų kilmė siejama su psichine trauma arba intensyviu emociniu patyrimu bei archetipinėmis prielaidomis. Archetipai, glūdintys kolektyvinėje pasąmonėje, lemia asmenybės raidos procesus ir individuaciją. C. G. Jungas teigė, kad žmogus turi įgimtą religinį poreikį (vadinamąją funkciją); jis susijęs su gyvenimo prasmės atradimu ir yra toks pat svarbus psichinei žmogaus sveikatai kaip ir instinktyvių potraukių patenkinimas. Analizuodamas psichoterapinį procesą C. G. Jungas didelę reikšmę teikė simboliams (tai yra sapnams, mitams, pasakoms), kurie jungia sąmonę bei skirtingus pasąmonės lygmenis. Analitinė psichologija analizuoja asmenybės tipologiją (ekstraversija ir introversija), kuri priklauso nuo vyraujančių individo psichinių savybių (pojūčių, jausmų, mąstymo ir intuicijos). Analitinė psichologija pateikė kitokią nei psichoanalizė libido sampratą (tai gyvenimo energija, galinti pasireikšti įvairiomis formomis).

1074

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką