antropològija (antropo… + gr. logos – mokslas), mokslas apie žmogų, žmonių ir žmonijos tyrinėjimas erdvėje ir laike. Jos tikslas – aprašyti ir išaiškinti žmogaus vietą remiantis jo biologinėmis ir kultūrinėms savybėmis, susisteminti žmonių populiacijų skirtumus ir įvairovę. Žinios apie žmogaus prigimtį kauptos nuo seno. Terminą pirmą kartą pavartojo Aristotelis. Kaip savarankiška mokslo šaka antropologija pradėjo formuotis 16 a. Jos plėtotę paskatino didieji geografiniai atradimai, kai atsirado galimybių susipažinti ne tik su Europos visuomenėmis. Iš pradžių europiečiai antropologai ir tyrinėjo šias vad. laukines, primityvias, tradicines bendruomenes. Prancūzų enciklopedistai suteikė antropologijai labai plačią prasmę laikydami ją žinių apie žmogų visuma. Antropologijos formavimasis susijęs su intelekto ir kultūros pažanga, bandymais klasifikuoti žmonių rases, žmogaus lyginamosios anatomijos studijomis, gyvenviečių istorijos tyrimais, kalbų klasifikavimu, lyginamosios kalbotyra, senovės ir primityvių visuomenių lyginimu bei istoriniu ekonomikos tyrinėjimu.

Bendroji antropologija nagrinėja integruotas kultūrines ir ekologines sistemas kaip visumą ir tuo skiriasi nuo kitų žmogų tiriančių mokslų. Antropologas pats yra savo tyrinėjamo objekto dalis, todėl jam sunku išsaugoti visiškai objektyvų požiūrį ir išvengti savo patirties sąlygotų teorijos apibendrinimų ir moralinių vertinimų. Todėl vienas pagrindinių bendrosios antropologijos principų, laiduojančių objektyvumą, yra reliatyvizmas – tyrimų objektas aiškinamas sistemos, kurioje jis randamas, rėmuose.

Nuo 19 a. Vakarų kultūroje įsitvirtino dvejopa antropologijos samprata, susijusi su dvilype žmogaus prigimtimi: žmogus – biologinė būtybė, paklūstanti visiems biologijos dėsniams, tačiau kartu jis turi intelektą ir yra materialinės bei dvasinės kultūros kūrėjas. Viena tokio atskyrimo priežasčių ta, kad buvo atsisakyta ankstesnio klaidingo įsitikinimo apie rasės ir kultūros ryšius. Iki šiol daugelyje angliškai ir prancūziškai kalbančių kraštų antropologija suprantama kaip mokslas apie žmogaus biologiją ir kultūrą (kultūrinė antropologija). Ji tiria žmonių elgesį, kultūros (ekstrasomatinio (nebiologinio) prisitaikymo prie aplinkos būdo) įvairovę ir priežastis. Pagal vokiečių ir rusų tradiciją antropologija suprantama tik kaip mokslas apie žmogaus biologijos tyrimą (fizinė antropologija), atskiriant kultūrą nagrinėjančius mokslus – archeologiją ir etnografiją. Fizinė antropologija tiria žmogų kaip biologinį organizmą ir priklauso gamtos mokslams. Ji suteikia būtiną pagrindą kultūrinei antropologijai, nes gebėjimas ir poreikis kurti kultūrą yra sąlygotas žmogaus biologijos, todėl fizinė antropologija ne taip kaip zoologija turi atsižvelgti į kultūrinius faktorius, turinčius grįžtamos įtakos biologijai.

Svarbią reikšmę fizinės antropologijos, ypač antropogenezės, raidai turėjo anglų gamtininko C. Darwino darbai. Teoriškai numatytą trūkstamą grandį vėliau užpildė šiuolaikinio žmogaus protėvių liekanų atradimai: Europoje – neandertaliečio (1848 ir 1856), Javos saloje – stačiojo žmogaus (Homo erectus) (E. Dubois, Olandija, 1891–93). 19 a. pabaigoje antropogenezė tapo antropologijos dalimi. 20 a. rastos ir australopiteko liekanos (R. A. Dartas, Pietų Afrikos Respublika, 1924; R. Leakey, Kenija, 1974). Žinoma daugybė sen. žmonių bei jų protėvių radinių, diskutuojama tik dėl konkrečių radinių vietos antropologijos sistematikoje. Paryžiuje 1859 P. Broca iniciatyva įkurta antropolų mokslinė draugija. Vėliau antropologų mokyklų įkurta ir kituose kraštuose. Šios mokyklos daugiausia nagrinėjo žmonių rases. Buvo tobulinama antropometrijos metodika (R. Martinas, Šveicarija), variacinės statistikos metodai (F. Galtonas, K. Pearsonas, abu Didžioji Britanija), leidžiantys nustatyti lyginamų grupių skirtumus. Nuo 20 a. 1 pusės tikslinamos dab. žmonių įvairovę apibendrinančios rasių klasifikavimo schemos (G. Debecas, I. Denikeris, Rusija; E. F. von Eickstedtas, Vokietija; C. S. Coonas, S. M. Garnas, abu Jungtinės Amerikos Valstijos). 20 a. pabaigoje kritikuojamas tipologija paremtas rasių mokslas, nes jis neatspindi biologines realybės, painiojama socialine ir biologine prasmė. 20 a. ištirti augimo, brendimo ir senėjimo dėsningumai (J. M. Tanneris, Didžioji Britanija), toliau tiriama aplinkos sąlygų įtaka šiems procesams ir epochiniai poslinkiai. Žmogaus ontogenezė suprantama kaip sudėtingų fizinio, intelektualinio ir socialinio vystymosi procesų sąveika (socialinė antropologija).

Lietuvoje antropologijos pradininku laikomas Vilniaus universiteto profesorius A. Sniadeckis, kuris savo veikaluose Organinių kūnų teorija (2 t. 1804–11), Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą (1805–06; abu lenkų kalba) nagrinėjo žmogaus vietą gamtoje, žmonių rases, organizmo amžines ypatybes, žmogaus kūno sudėtį, sukūrė originalų vaiko amžiaus skirstymą į periodus. Pirmąją Antropologijos knygą (1818, lenkų kalba) parašė Vilniaus universiteto auklėtinis J. Jasinskis. Antropologijos darbai universitete buvo medicininės krypties. Rusijos imperijai įvedus visuotinę karo prievolę pradėti sistemingi naujokų antropometriniai matavimai. 19 a. pabaigoje pradedami specialūs lietuvių antropologijos tyrimai. I. Brennsohnas Zarasų apylinkėse ištyrė 100 lietuvių ir parašė disertaciją Lietuvių antropologijos klausimu (1883; vokiečių kalba). Lenkijos antropologijos komisija tirti Lietuvos gyventojų pasiuntė iš Lietuvos kilusį antropologą J. Talko‑Hryncewiczių. Jis tyrė Gardino, Minsko, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų gyventojus bei iškastinę medžiagą (kaukoles). Prūsų antropologijos klausimus jau 18 a. pabaigoje nagrinėjo vokiečių antropologai (J. F. Blumenbachas, A. Bezzenbergeris ir kiti). Jų sukaupta (Karaliaučiaus muziejuje Prussia) turtinga senosios Prūsijos osteologijos medžiaga dingo per II pasaulinio karą. J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, atliko pirmuosius sistemingus bulgarų antropologinius tyrimus. Jo veikalas Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga (1891, bulgarų kalba) laikomas bulgarų antropologijos pradžia. Lietuvoje J. Basanavičius pradėjo kaupti kraniologinę medžiagą, jo iniciatyva 1907 buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Šios draugijos narys D. Bukantas tyrė Zarasų apylinkių gyventojus. Po I pasaulinio karo Vilniaus universitete dirbo lenkų anatomas ir antropologas M. Reicheris. Jis įkūrė Anatomijos institutą, tyrė Lietuvos karaimų kraujo grupes, ištyrė Vilniaus arkikatedroje surastus karalių (ir Barboros Radvilaitės) palaikus. Lietuvos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete antropologinius tyrimus atliko J. Žilinsko įkurtas Medicinos fakulteto Anatomijos institutas. J. Žilinsko disertacijoje Lietuvių kaukolės dėžė (1927) aprašytos 204 4–20 a. kaukolės. Kituose jo darbuose – Lietuvių protėviai (1931), Crania Lituanica (su A. Jurgučiu, 1939) – apibendrinti Lietuvoje rasti kaulo radiniai. Anatomijos institute buvo nagrinėjami ir serologijos klausimai, vaikų fizinis vystymasis. Sovietų okupacijos metais antropologijos darbai buvo atnaujinti S. Pavilonio iniciatyva. Jis paskelbė darbų apie vaikų augimą ir brendimą, sukūrė Lietuvos antropologų mokyklą. Svarbių darbų apie Lietuvos ir gretimų šalių istorinę antropologiją (kraniologiją, paleodemografiją, rekonstrukcinę somatologiją) parašė G. Česnys, I. Balčiūnienė – apie Lietuvos ir gretimų šalių praeities ir dabartinių populiacijų odontologiją. Kauno medicinos akademijoje daugiausia buvo plėtojama taikomosios antropologijos sritis – teismo medicina. J. V. Nainys ir A. Garmus sukūrė originalias asmens identifikavimo iš žmogaus kaulų metodikas.

1390