añtspaudas, kietu spaudu į antspaudinę medžiagą įspaustas fizinio arba juridinio asmens skiriamasis ženklas. Patvirtina antspauduojamojo dokumento tikrumą bei teisėtumą, saugo antspauduotąjį objektą.

Antspaudas su Lietuvos valstybės herbu dedamas įstatymų numatytuose dokumentuose arba atsižvelgiant į juose esančių žinių svarbą. Ypatingos reikšmės dokumentai gali būti antspauduojami reljefiniu antspaudu su Lietuvos valstybės herbu, atitinkančiu 1992 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumo patvirtintą Lietuvos valstybės herbo etalono grafinį variantą. Antspaudo viduryje vaizduojamas šarvuotas raitelis ant balto žirgo, aplink nurodomas valstybės institucijos ar kito juridinio asmens pavadinimas. Antspaudo rekvizitai nurodomi lietuvių kalba.

Istorija

Seniausi žinomi antspaudai yra Rytų kraštų molio antspaudai iš trečio tūkstantmečio prieš Kristų. Vakarų Europos karaliai antspaudus pradėjo naudoti 5 a., popiežiai – 6 amžiuje. Antspauduotų dokumentų išliko mažai; jie daug vėlesni. Iš 625–717 Frankų valstybės karalių Merovingų 38 dokumentų tik 7 su 679–716 antspaudais. 9 a. pabaigoje–10 a. žinoma teisėjų, arkivyskupų, vyskupų, hercogų antspaudų. 11 a. juos pradėjo naudoti vyskupijų kapitulos, abatijos, vienuolynai, vienas kitas aukšto rango riteris, 12 a. – miestai, bažnyčių dekanai, kunigaikščiai ir grafai. 13 a. antspaudus turėjo kanauninkai, klebonai, bažnyčios, dauguma riterių, 13 a. antroje pusėje – ir nemaža miestiečių, žinomas vienas kitas valstiečių ir žydų antspaudas. Nuo 9 a. pabaigos išnykus parašui antspaudas tapo vienintele dokumento legitimacijos priemone.

Žinoma daugiau kaip 20 antspaudų formų; labiausiai paplitę apskriti, ovalūs, mėgtas smailiagalis ovalas (fyga), skydas, trikampis, keturkampis. Beveik kiekviename antspaude buvo legenda bei viduryje įkomponuotas antspaudo savininko skiriamasis ženklas, kartais įrašas. Legenda apjuosta antspaudo vieta su joje pavaizduotu savininko ženklu vadinama vaizduliu.

Vokiečių, lenkų, iš dalies Lietuvos sfragistika remiasi 19 a. vidurio vokiečių tyrinėtojo Friedricho Karlo Hohenlohe’s-Waldenburgo klasifikacija ir antspaudus pagal vaizdulius skirsto į keturias grupes: I – rašmeninius, II – vaizdinius, III – portretinius, IV – herbinius, o grupėse – į pogrupius ir tipus, kurie žymimi raidėmis ir skaitmenimis. Portretinis antspaudas, kuriame vaizduojamas raitelis su herbu, turi III B 3 signatūrą (III – portretinis, B – su herbu, 3 – ant žirgo). Prancūzai antspaudus dalija į dvi grupes: pasaulietinius ir bažnytinius, o grupėse – į tipus. Pasaulietinių antspaudų grupės tipai: 1) naudoti iki 1025, 2) majestotiniai, 3) raiteliai, 4) pėstininkai, 5) herbiniai, 6) topografiniai, 7) neapibrėžtos simbolikos arba fantastiniai, 8) contre-sceaux (apsaugai spaudžiami iš kitos pagrindinio antspaudo pusės).

Legendų įrašai priklauso paleografijos sričiai – epigrafikai. Iki 13 a. pabaigos antspaudų legendos rašytos romaninėmis didžiosiomis raidėmis (majuskulais), 13 a. pabaigoje–14 a. vyravo gotiškos didžiosios, 14 a. viduryje atsirado mažųjų, kurios 15 a. tapo antspaudo svarbiausiais rašmenimis. 15 a. paskutiniais dešimtmečiais gotikinius rašmenis pradėjo keisti ankstyvieji renesansiniai, 16 a. įsigalėjo humanistinis raštas (kapitala).

Viduriniais amžiais Vakarų Europos antspauduose vyravo lotynų, Rytų ir Pietų Europos – graikų, senoji rusų kalbos. Tautines kalbas imta vartoti vėliau, iš pradžių vartojo tik žemesnio rango antspaudų savininkai. Prancūziškai imta rašyti jau 13 a. pirmoje pusėje, vokiškai – 14 a., lenkiškai – 16 a. pabaigoje. Lietuvių kalba dėl nepalankių politinių aplinkybių pirmą kartą pavartota tik 1885 Tilžės lietuvių Birutės draugijos antspaude: LIETUVISZKOJI DRAUGYSTĖ „BYRUTĒ“, Didžiojoje Lietuvoje – Lietuvių mokslo draugijos antspaude (1907).

Viduriniais amžiais svarbiausia antspaudinė medžiaga buvo vaškas, dvipusiam antspaudui (bulei) naudota švinas, auksas, sidabras. 16 a. atsirado lakas, neraugintų miltų tešla. Tušo antspaudai žinomi nuo 17 a. pabaigos. Vaškas pradėtas spalvinti 12 a. pirmoje pusėje. Nuo 14 a. vidurio įsigalėjo nuomonė, kad raudonas vaškas yra garbingesnis; jį galį naudoti imperatoriai ir karaliai, kiti – tik gavę valdovo privilegiją. Viena seniausių raudono vaško privilegijų 1373 suteikta Čekijos Jihlavos (vokiškai Iglau) miestui. 15 a. atsirado pirmosios privilegijos žaliam ir kitų spalvų vaškui, kurį dažniau naudojo žemesnio rango institucijos.

Seniausi vidurinių amžių antspaudai – maži. Pvz., ovalų 40 × 32 mm dydžio antspaudą naudojo Frankų karalius, vėliau imperatorius Karolis Didysis. 12 a. pabaigoje pradėjus antspaudus kabinti prie pergamentų jie ėmė sparčiai didėti (100–140 milimetrų). 13 a. paplito nuomonė, kad antspaudo dydis rodąs jo savininko reikšmę, galią bei autoritetą. 15 a. pradžioje Šventosios Romos (Vokietijos) imperatorius Zigmantas I naudojo 140 mm, Lenkijos karalius Jogaila – 122 mm, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 98–100 mm skersmens majestotinius antspaudus. Nuo valdovų neatsiliko miestai; mažos visą laiką buvo tik popiežių metalinės bulės (20–50 mm skersmens).

Lietuvoje

Lietuvoje antspaudo terminas įsigalėjo tik 20 a. pirmoje pusėje. Dar 1907 J. Basanavičius juos vadino sigilio atspauda. 13 a. antspaudus jau turėjo Lietuvos valdovai, nuo 14 a. – miestai, kapitulos, vyskupai, vienuolynai, kunigaikščiai, aukštieji valstybės dignitoriai, nuo 15 a. – miestiečiai, didikai, dalis vidutinių bajorų, cechai, vėliau – kitos institucijos. Institucijų antspauduose iki 18 a. 10 dešimtmečio vyravo lotynų kalba, nors Lietuvoje, palyginti su kitais kraštais, buvo daugiau ypatumų. 14–16 a. kunigaikščių, miestų, kilmingųjų antspauduose lygiagrečiai su lotynų kalba naudotos legendos senąja rusų kalba (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų kalba). Vėliau vienos institucijos perėjo prie lotyniškų, kitos – prie lenkiškų rašmenų. Rusų kalba vėl imta vartoti po 1795, kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspauduose anksčiau negu Lenkijos karalystėje pradėta vartoti lenkų kalba; 1565–66 pagaminti žemės teismų antspaudai su lenkiškomis legendomis. Jos labiausiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinėje dalyje, kur nuo senosios rusų pereita prie lenkų kalbos. Trakų, Vilniaus lietuvių vaivadijose, Žemaitijoje legendos lenkų kalba įsigalėjo, kai Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimas lenkų kalbą 1791 paskelbė tautine. Legendos 14 a. ir nuo 15 a. pabaigos rašyta gotiškomis didžiosiomis (14 a. 8 dešimtmetyje–15 a. 9 dešimtmetyje – mažosiomis) raidėmis. Iš pradžių naudota protorenesansinės didžiosios raidės, apie 1540 įsigalėjo humanistinis raštas. Iki 16 a. beveik kiekvienos legendos pradžią rodė kryžius, jis yra net pagonių Lietuvos kunigaikščių antspauduose. Vėliau atsirado žiedeliai (rozetės), žvaigždutės ir kiti augaliniai bei geometriniai ornamentai.

antspaudas: 1 – popiežiaus Siksto V dvipusė švino bulė (1587): a – aversas, b – reversas; 2 – Trakų kunigaikščio Kęstučio (1379), 3 – Vilniaus miesto mažasis gotikinis, naudotas 1446–1585, 4 – Vilniaus vaito Augustino Rotundo (Mieleskio) pareigybinis (1568–80), 5 – Žemaitijos kunigaikštystės konfederacijos (1792), 6 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mažasis (1764)

16 a. pradžioje antspauduose atsirado datos. Jas paprastai rašydavo legendos pabaigoje, rečiau vaizdulyje. Ankstyviausia data (1504) išraižyta Vilniaus miesto didžiajame spaude. Datos rašytos arabiškaisiais skaitmenimis. Stačiatikių Bažnyčia metus kartais rašė kirilika. 1764 Lietuvos valstybės antspaude pirmą kartą pavartoti romėniškieji skaitmenys. Datos paprastai reiškė spaudo pagaminimo laiką, kuris neretai sutapo su valdovo valdymo pradžia, kokios nors pareigybės įgijimu, Magdeburgo teisės, herbo, antspaudo suteikimu, žymėjo kitus svarbius antspaudo savininkui įvykius.

Iki 17 a. kaip antspaudinė medžiaga vyravo vaškas, vėliau paplito vaškelis (vaško ir kitų medžiagų mišinys), 17 a. pradžioje atsirado lakas, naudota neraugintų miltų tešla, nuo 18 a. pradžios – suodžiai bei tušas (šis paplito 19 amžiuje). 14 a. ketvirtame ketvirtyje atsirado raudonas ir žalias, netrukus – ir juodas vaškas. Garbingiausias – raudonas – vaškas nuo 14 a. pabaigos tapo valdančiosios Gediminaičių dinastijos (valstybės), katalikų vyskupų privilegija. Kiti kunigaikščiai antspaudus paprastai spaudė į žalią, vienuolynai – į juodą vašką. 15 a. 4 dešimtmetyje dauguma kunigaikščių pradėjo naudoti raudoną vašką, žalias atiteko žymiausioms su valdovo dvaru susijusioms nekunigaikštiškoms giminėms (pavieniai atvejai žinomi iš 14 a. 10 dešimtmečio). Tik 1407–30 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto majestotiniai antspaudai įspausti baltame vaške. Po 1522, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis didikams Goštautams ir Ostrogiškiams suteikė dvi pirmąsias raudono vaško privilegijas, šis vaškas greitai tapo aukštųjų valstybės pareigūnų ir didikų privilegija; jį naudojo (galbūt jau 15 a.) kapitulos ir katalikų vienuolynai, nuo 1565 – žemės teismai. Žalią vašką pradėjo naudoti apskričių (pavietų) įvairaus rango pareigūnai, t. y. vidutinė bajorija, o nedažytas liko smulkesniems bajorams. Iš miestų pirmasis raudono vaško privilegiją 1568 gavo Vilnius, žalio – 1645 Malečas (tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Brastos apskrities miestas). 17 a. juodas vaškas dažniausiai naudotas per gedulą. 18 a., kai sumažėjo antspaudų reikšmė, mažiau dėmesio imta kreipti ir į jų spalvą.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labiausiai paplito apskriti antspaudai, juos dažniausiai naudojo valdovai ir miestai. 14 a. pabaigoje–15 a. vyskupai, kapitulos ir vienuolynai mėgo smailiagalį ovalą. 17 a. pradžioje institucijos pradėjo naudoti paprastąjį ovalą. Jų padaugėjo 17 a. antroje pusėje, o 18 a. ypač paplito. Nuo 16 a. aštuoniabriaunius signetus paprastai naudojo privatūs asmenys. Bene didžiausi Lietuvoje buvo du Abiejų Tautų Respublikos valdovo Jono Sobieskio laikų majestotiniai antspaudai (skersmuo iki 125 milimetrų). 16–17 a. Vilniaus didieji antspaudai buvo 56 mm dydžio, 18 a. pabaigoje ypač padidėjo kitų institucijų antspaudai: Lazdijų miestiečiai naudojo 76 × 72 mm dydžio stačiakampį, Minskas – 74 × 63 mm ovalų, o Gardino kadencijos Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas – 73 mm apskritą antspaudą.

Nuo 19 a. Lietuvoje, kaip ir Europos kituose kraštuose, antspaudams imta naudoti fabrikinės gamybos spaudus (anksčiau juos gamino amatininkai).

1185

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką