arãbai (savivardis al arab), Vakarų Azijos ir Šiaurės Afrikos tautų grupė; plačiąja prasme – visi kalbantieji arabiškai, siaurąja – Arabijos pusiasalio gyventojai. Gyvena Arabų šalyse, taip pat Rytų Afrikoje, Vidurinėje bei Pietryčių Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Apie 210 mln. žmonių (1999). Dauguma – europidai. Kalba arabų kalba. Apie 92 % arabų – musulmonai (daugiausia sunitai, 7–10 % – šiitų); yra krikščionių, drūzų, judėjų. Gyvenimo būdas labai skirtingas: nuo Pietų Irako pelkėse gyvenančiųjų, dykumų klajoklių, kalnų piemenų iki miesto gyventojų, naftos magnatų. 20 a. pabaigoje dauguma arabų buvo sėslūs, klajoklių apie 5 %. Felachai (valstiečiai) verčiasi drėkinamąja žemdirbyste, gyvulininkyste, sodininkyste. Be žemės ūkio mašinų, žemė dar dirbama kupranugariais, arkliais, asilais, buivolais (Pietų Irake), zebais (Arabijos pusiasalio rytuose). Plečiama drėkinimo sistema. Racionalus vandens panaudojimas kai kuriose arabų šalyse davė didžiulį pelną. 20 a. pradžioje Persijos įlankoje aptikta naftos. Iš jos telkinių ypač praturtėjo Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas, Kuveitas. Arabų šalys kontroliuoja ketvirtadalį pasaulio naftos gavybos. 20 a. pabaigoje visoms arabų šalims buvo būdinga labai skirtinga gyventojų ekonominė socialinė padėtis.

Pirmą kartą tautovardis aribi (klajoklis) paminėtas 9 a. prieš Kristų asirų dantiraščiuose. Graikų istoriniuose šaltiniuose arab iš pradžių reiškė dykumos gyventoją, vėliau – tautą. 5–6 a. arabai skaidėsi į gentis, kurias sudarė klanai ir giminės. Genčiai vadovavo seidas, vėliau šeichas. Būta matriarchato, poligamijos. Atsirandant giminės aristokratijai didėjo vergų sluoksnis, bet vergovė neįsivyravo. 5–6 a. dauguma arabų vertėsi klajokline gyvulininkyste, gyveno stepėse bedy (iš čia klajoklių beduinų pavadinimas). Daugiausia augino kupranugarius, avis, ožkas. Arklys buvo prabangos simbolis. Dykumos klajokliai – arabų kultūros tradicinis idealas. Arabijos pusiasalio miestų ir oazių gyventojai vertėsi žemdirbyste, augino datulinius finikus ir javus oazėse, kurios buvo karavanų, gabenančių prieskonius, dramblio kaulą ir auksą iš Pietų Arabijos, Afrikos ir Indijos į Persiją, Pietų Europą, prekybos centrai. Išaugo prekybos punktai Meka, Medina (Jathribas) ir kiti. Arabai nuo seno žinomi kaip geri jūreiviai ir laivų statytojai.

Arabų valstiečių tradiciniai namai įvairių tipų – dažniausiai statomi aplink uždarą kiemą; Arabijos pusiasalio pietuose bokšto tipo kelių aukštų namai; beturčiai gyvena vienos patalpos lūšnose, pintose iš palmių arba nendrių. Klajoklių stačiakampiai būstai daromi iš vilnonio audinio (dabar ir iš brezento). Apyvokos daiktai iš medžio, molio, vario. Daugelyje arabų kraštų tebedėvimi tradiciniai apdarai: moterys apsigaubia skraiste abaja, vyrai dėvi galvos apdangalą gutrą arba kufiją, vilki tradicinius marškonius galabiją arba dišdašą. Kai kurių kraštų moterys veidą tebedengia šydu (čadra). Miestuose tradicinius drabužius vis dažniau išstumia europietiški. Kai kur iki šių dienų arabai išlaikė senovinius papročius: kraujo kerštą, avunkulatą (papročio nustatyti dėdės ir seserėnų santykiai), ortokuzeninę (brolių vaikų) santuoką, daugpatystę.

Dar iki islamo atsiradimo (7 a.) kelios nuo romėnų, bizantiečių ar persų pusiau priklausomos arabų valstybėlės gyvavo Arabijos pusiasalio šiaurinėje dalyje. Žinomesnės: Nabatėjos karalystė (3 a. prieš Kristų pabaigoje–106 metai po Kristaus; dabartinėje Jordanijoje), 3 a. viduryje susikūrusi Palmyra – helenistinė valstybė, ilgainiui tapusi Romos imperijos provincija. Arabų ikiislaminė religija buvo animizmas. Yrant gentinei visuomenei iškilo naujos, visus arabus vienijančios religijos (ideologijos) poreikis. Tokia religija tapo islamas, virtęs ir arabų valstybės politikos pagrindu. Vadovaujant islamo įkūrėjui pranašui Mahometui (Muchamedui; 570–632) 630 sukurta musulmoniška teokratinė arabų valstybė. Po arabų užkariavimų šios valstybės, arba Kalifato, teritorija itin išsiplėtė. Arabai ištisomis gentimis kėlėsi į užkariautas šalis. Didelė dalis vietos gyventojų perėmė arabų kalbą, islamo religiją ir kultūrą. Po arabų (semitų) antplūdžių į Šiaurės Afriką prasidėjo ten gyvenusių tautų, ypač rytinių, asimiliacija; su arabais ėmė susilieti autochtonų berberų gentys. Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Irane arabai asimiliavosi patys.

Nuo 16 a. iki 19 a. dauguma užkariautų kraštų (Šiaurės Afrika, Irakas, Libanas, Palestina, Sirija) priklausė turkų Osmanų imperijai. 19 a. viduryje prasidėjo arabų tautinis atgimimas, kurį rėmė prieš turkų priespaudą kovojančios krikščioniškosios šalys. Nuo 19 a., yrant Osmanų (Turkijos) imperijai, arabų šalys tapo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos protektoratais arba kolonijomis. Po Pirmojo pasaulinio karo beveik visi arabų kraštai perėjo europiečių priklausomybėn; Egipte, Irake, Maroke, Tunise, Sirijoje prasidėjo tautinis judėjimas. 20 a. 1 pusėje pirmąja savarankiška arabų valstybe 1922 tapo Egiptas, 1924–30 Arabijos pusiasalyje susikūrė Saudo Arabijos Karalystė. Po Antrojo pasaulinio karo nepriklausomybę įgijo visi arabų kraštai. Tik palestiniečiai dar kovoja dėl savo valstybės įkūrimo. 1948 Palestinoje, tankiai gyvenamoje arabų, sukurta žydų valstybė Izraelis. 1945 įkurta Arabų lyga. 1948–49, 1956–57, 1967, 1973, 1982 vyko arabų–Izraelio karai. 1990 Irakui okupavus Kuveitą 1991 pradžioje įvyko Persijos įlankos karas, per kurį Kuveitas buvo išlaisvintas. Karo metais sustiprėjo arabų šalių tarpusavio prieštaravimai.

arabės (Alžyras)

arabas (Marokas)

arabas (Kenija)

arabų klajoklių palapinės (1997, Marokas)

arabų gyvenamieji namai (1997, Marokas)

arabų gyvenamieji namai (Jemenas)

KULTŪRA arabų kultūra.

L: E. Astitor Social and Economic History of the Near East in the Middle Ages London 1976; M. Rodingson Les arabes Paris 1979; Očerki istorii arabskoj kultury V–XV v.v. Moskva 1982; O. G. Bolšakov Istorija Chalifata tomai 1–2 Moskva 1989.

2431

844