armėnai

šokančios armėnės (Garni mieste, Armėnija, 2016)

armnai (savivardis hai), Azijos tauta. Gyvena Armėnijoje (apie 3,0 mln.), Rusijoje (apie 1,5 mln.), Gruzijoje (apie 200 000 žmonių), Jungtinėse Amerikos Valstijose (daugiau kaip 1 mln.), Prancūzijoje (apie 700 000), Irane (apie 120 000), Sirijoje (daugiau kaip 100 000), Kalnų Karabache (apie 120 000), Libane (apie 150 000), Argentinoje (apie 120 000), Turkijoje (apie 60 000 žmonių), Brazilijoje, Graikijoje, Urugvajuje ir kitur; iš viso, manoma, apie 10 mln. žmonių (2018). Kaba armėnų kalba. Dauguma priklauso Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai.

Gyvensena

Areni kaimas prie Arpos upės (Vajocdzoro sritis, Armėnija)

Iš seno armėnai verčiasi žemdirbyste, sodininkyste (daugiausia vynuogininkyste), gyvulininkyste, prekyba. Tradiciniai amatai – kilimų audimas, statyba, auksakalystė, akmens, metalų ir odos apdirbimas. Armėnams būdingi nuo 9 amžiaus įvairiomis progomis statomi chačkarai. Senųjų namų gyvenamoji dalis (glchatūnas) buvo stačiakampio plano su anga piramidės pavidalo stoge.

Tautiniai drabužiai labai įvairūs. Moterys dėvėjo sijonus (kaimietės po jais vilkėjo šarovarus, arba plačkelnes), ryšėjo prijuostes, merginos – siuvinėtas ir įvairiai puoštas kepurėles, kurias ištekėjusios moterys dar aprišdavo skaromis, gaubėsi nuometais. Puošėsi žiedais, auskarais, apyrankėmis, karoliais, monistais (monetų vėriniais), sidabro diržais. Vyrai Kaukaze dėvėjo čuchas (tam tikros čerkesės), kailines kepures, vilkėjo viršutinį neužsegamą drabužį archaluchą, Vakarų Armėnijoje (dabar Turkijos, Šiaurės Irako, Vakarų Irano teritorija) vietoj archalucho ant marškinių vilkėjo trumpas, iki juosmens, palaidines ir liemenes. Ant galvos dėjosi panašias į turkų fesas arba siūtas kepures. Nuo 19 amžiaus antros pusės miestiečiai nenešiojo tautinių drabužių, sekė Europos madomis.

chačkarai prie Noravanko vienuolyno Armėnijoje

Tradiciniai armėnų patiekalai – daržovių (baklažanų, ankštinių, moliūgų) valgiai, įvairių gyvulių mėsos šašlykas, plovas, miltinis paplotėlis lavašas, įvairios sriubos (dažniausiai aštrios), sūriai (karvės, ožkos pieno), saldumynai (chalva, uogienės, pyragėliai su saldžiais darais).

Istorija

piemuo gena avių ir ožkų bandą (netoli Goriso, Siuniko sritis, Armėnija)

Seniausias armėnų branduolys – Mažosios Azijos šiaurės rytų dalies gyventojai (16–15 amžiuje prieš Kristų tas kraštas minimas šaltiniuose, 14–13 amžiuje prieš Kristų buvo vadinamas Hajasa). 7 amžiuje prieš Kristų susidarė pirmieji armėnų valstybiniai junginiai. 301 Armėnijos karalius Trdatas III krikščionybę paskelbė valstybine religija (pirmą kartą istorijoje). 405 sukurtas armėnų raštas, pradėta kurti literatūros kūrinius. Armėnijos nepriklausomybę dažnai nutraukdavo užkariautojai (persai, romėnai, bizantiečiai, arabai, turkai, rusai). Dėl jų priespaudos, žudynių (1894–1922 per armėnų genocidą Turkijoje žuvo apie 2 mln. žmonių) daug armėnų buvo priversti bėgti iš gimtinės, susikūrė gausi jų išeivija. 20 amžiuje susidarė modernioji armėnų tauta (Armėnijos istorija).

Armėnai Lietuvoje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 13–14 amžiuje armėnų pirklių ir amatininkų gyveno daugiausia Voluinėje ir kitose rytų slavų žemėse. Buvo miestų (Kameneco) statybininkai, Kijeve, Lucke ir kitur pastatė bažnyčių ir cerkvių. Padėjo kunigaikščiams Karijotaičiams ginti pasienio tvirtoves nuo totorių. Vytauto kariuomenėje per Žalgirio mūšį (1410) kovėsi jų dalinys, kuriam vadovavo armėnų vaitas. Plėtodami ryšius su Aukso orda, Krymo chanatu, Moldavija ir Turkija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai kviesdavo armėnus vertėjais, jų pirkliams kartais pavesdavo diplomatines užduotis. 1409 Jogaila, 1519 Žygimantas Senasis, 1549 ir 1567 Žygimantas Augustas suteikė jiems prekybos ir savivaldos privilegijų. 16 amžiuje Vilniuje veikė armėnų mokykla. Armėnai kovėsi J. K. Chodkevičiaus kariuomenėje per Chotino mūšį (1621). Vilniuje buvo armėnų amatininkų (Lietuvos Metrika 1627 mini tymininkus). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje armėnai garsėjo auksakalyste, dvarų tekstilės gaminiais, siuvinėjimu. Pavyzdžiui, 1758–1807 garsiai Slucko juostų dirbtuvei vadovavo armėnas Jonas Modžarskis ir jo sūnus.

1970 Lietuvoje gyveno 508, 1979 – 955, 1989 – 1655, 2001 – 1477, 2011 (gyventojų surašymo duomenimis) – 1233 armėnai (iš jų 435 – Vilniuje), 2021 gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, – 1125 armėnai.

Po 1988 žemės drebėjimo Spitake į Lietuvą evakuota apie 1500 žmonių, 1989–1990 daugiau armėnų atsikėlė iš Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho; 1990 dauguma jų išvyko iš Lietuvos. 1989–1990 Palangoje veikė armėnų vidurinė mokykla. 1988 Vilniuje įkurta armėnų kultūros draugija Garun, 1994 perregistruota į Lietuvos armėnų bendriją (2003 įkurta Lietuvos armėnų sąjunga, į ją įeina Visagino ir Kauno armėnų bendrijos, Šiaulių ir Klaipėdos armėnų bendruomenės). 1992 įkurta Lietuvos ir Armėnijos draugija (nuo 1996 veikia prie bendrijos), 1992–1994 leido kultūros visuomeninį laikraštį Armena (lietuvių kalba). Veikia dvi sekmadieninės mokyklos (Kauno armėnų bendrijos ir Klaipėdos armėnų bendruomenės Van). Vilniuje 1994 įkurta Šventojo Vardano armėnų bažnyčios bendruomenė.

armėnė

2001 Kryžių kalne pastatytas chačkaras (minint armėnų krikšto 1700 jubiliejų). Chačkarai taip pat pastatyti Kaune ir Klaipėdoje.

2315

2271

-Lietuvos armėnai