armnų ãpeigos, armnų litùrgija, Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios ir armėnų katalikų apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai. Armėnų apeigos formavosi 4–5 a. veikiamos Jeruzalės apeigų, vėliau Bizantijos apeigų, dar vėliauRomos apeigų. Keletą kartų reformuotos (6, 7, 8, 13, 14 ir 19 amžiuje). Armenų apeigų pagrindas – Šv. Grigaliaus Švietėjo liturgija.

Eucharistija švenčiama kaip Bizantijos apeigose, tik iškilmingesnis atnašų paruošimas: prasideda zakristijoje, tęsiamas presbiterijoje ir baigiamas prie atnašų stalo. Saviti elementai: Trishagion giedojimas su intarpais, 3 skaitiniai (iš Pranašų knygų, Apaštalų raštų ir Evangelijos), basų kunigų dalyvavimas didžiajame įžengime, po Evangelijos skaitinio kalbama malda Tikiu su Šv. Atanazo simbolio tekstu, vartojama neraugintos duonos paplotėliai, vynas nemaišomas su vandeniu. Armėnų apeigų bendri bruožai su lotynų apeigomis: 7 sakramentai, nuodėmių išrišimo formulavimas pirmuoju asmeniu (atgaila), žemesnieji šventimai ir jų maldų formulės, kunigų ir vyskupų patepimo apeigos. Kanoninės valandos kaip stačiatikių, tik papildytos Ramybės valanda (tarp Vakarinės ir Naktinės). Armėnų apeigų bažnytiniame kalendoriuje sekmadieniai paprastai skiriami Jėzui Kristui ir Marijai. Vadinamojo tabernakulio šventės: Teofanija, Velykos, Kristaus atsimainymas, Švč. Dievo Motinos užmigimas, Šv. Kryžiaus išaukštinimas. Visos šventės (išskyrus Teofaniją ir penkias Marijos šventes) kilnojamos; pradedamos prieššvenčiu (savaitės pasninkas) ir baigiamos pašvenčiu, kurio pirmoji diena skiriama mirusiesiems minėti. Liturginių metų laikai: Teofanija (nuo sausio 6 iki septintojo sekmadienio prieš Velykas), gavėnia (su Didžiuoju šeštadieniu), Sekminių penkiasdešimtdienis (nuo Velykų iki Sekminių), Šventosios Dvasios atėjimas (po Sekminių), Rožės, Švč. Dievo Motinos užmigimas, Šv. Kryžiaus išaukštinimas, adventas. Pagal armenų apeigas Kalėdos švenčiamos kartu su Teofanija; tik armėnai katalikai atskirai švenčia Kalėdas (gruodžio 25) ir Tris Karalius (sausio 6). Kai kurios bažnytinės šventės sutampa su valstybinėmis: Armėnijos kankinių (balandžio 24) ir Vertėjų (birželio 23). Trečiadieniais ir penktadieniais pasninkaujama ir nešvenčiama jokių švenčių.

Dažniausiai naudojamos liturginės knygos Tonacuic (atitinka katalikų Ordo), Pataragamatuic (sakramentarijus su visomis kunigo skaitomomis ir giedamomis Eucharistijos šventimo maldomis), Čiašoc (Vidurdienio knyga su įžanginiais priegiesmiais, psalmėmis, skaitiniais iš Apaštalų raštų ir Evangelijos), Orhnutiun (choro giesmynas), Chorhurdatetr (Slėpinių knyga – mišiolas su šv. Atanazo anafora, vienintele išlikusia), Taharan (himnarijus), Žamagirk (horologijus, kartais su Psalmynu), Šarakan (antifonalas su kanoninių valandų himnais), Maštac (apeigynas, pavadintas katoliko Maštoco Egivardiečio vardu), Girk dzernadrutiun (Rankų uždėjimo knyga su šventimų ir bažnyčios pašventinimo formulėmis). Liturgijos kalba – senoji armėnų (grabaras). Chorinė muzika iškilminga, giedojimas melodingas, palydimas gongų ir cimbolų; giesmės dažniausiai solinės. Kunigai ir tikintieji per pamaldas anksčiau visą laiką stovėdavo.

Keturkampėse, į rytus orientuotose bažnyčiose su kūgio arba daugiakampės piramidės pavidalo kupolu paaukštinta presbiterija įrengiama su dviem uždangomis: viena (ties altoriumi) per pamaldas pridengiamas komuniją priimantis kunigas, kita (presbiterijos priekyje) užtraukiama įvairiais Eucharistijos šventimo momentais. Tabernakulis laikomas šiaurinės sienos nišoje (armėnų katalikų – ant didžiojo altoriaus).

Liturginiai reikmenys dažniausiai panašūs į stačiatikių, tik jų mažiau. Savitas kryžius (be nukryžiuotojo, bet su šventojo relikvijomis, puoštas šilko juostele, per pašventinimą tepamas krizma) ir diakono metalinė vėduoklė su varpeliais. Diskas katalikų patenos formos. Choristų liturginiai drabužiai labai puošnūs, diakonų tokie kaip stačiatikių. Kunigai dėvi nereglamentuotos medžiagos ir spalvos albą, stulą, siuvinėtą juostą, kapą su aukšta kieta apykakle, mitrą kaip stačiatikių vyskupo. Vyskupų drabužiai tokie pat kaip kunigų, tik jie vilki platų laisvai krintantį omoforijų, dėvi tokią pat kaip katalikų vyskupai mitrą, ant krūtinės nešioja į katalikų pektoralą panašų kryžių ir panagiją, ant mažojo (katolikas – ant bevardžio) piršto mūvi žiedą. Lektoriai vilki bet kokios spalvos ilgą nesujuostą drabužį, skaitydami susisiaučia skraiste, paprastai raudona, iš abiejų pusių ties pečiais pažymėta kryžiais.

2919