ars nova (lot. naujasis menas), muzikos stilius, susiklostęs 1320–80 Prancūzijoje. Jam giminingas trečento stilius, gyvavęs Italijoje. Ars nova pavadintas pagal Ph. de Vitry muzikos teorijos traktatą Ars nova, parašytą ~1322 Paryžiuje. Traktate buvo skatinama atsisakyti daugelio viduramžių muzikos dogmų, įteisintos kai kurios naujos kompozicinės technikos priemonės: menzūrinė garsų ilgių sistema, kai kurių dermės laipsnių alteracija, metro dalių skaidymas pusiau (vietoj iki tol vyravusio skaidymo į 3 dalis), patikslinta konsonanso ir disonanso samprata. Svarbiausias kriterijus – skambėjimą patikrinti praktika (ausis – geriausias teisėjas muzikoje). Ars nova šalininkų veikla skatino moteto, rondo, baladės, virelės žanrų plėtotę. Buvo laikomasi ir kai kurių ars antiqua tradicijų (melodikos tipai, balsavada), ypač motetuose, mišiose. Prancūzijoje žymiausi ars nova kompozitoriai buvo Ph. de Vitry, G. de Machaut, glaudžiai sieję muziką ir poeziją. Daugiabalsėms jų kompozicijoms būdinga polimelodizmas, kompoziciją vienijanti izoritmija. Ars nova turėjo didelės įtakos Vakarų Europos muzikos raidai. Paskutinysis ars nova tarpsnis ars subtilior priartino renesansą.

2713