É. Gallé. Indas (stiklas, emalis, apie 1880)

Monmartro Šv. Jono bažnyčia Paryžiuje (1894–1904, architektas A. de Baudot)

J. Kindermanno rūmai Lodzėje (1907, architektas K. Seidelis)

art nouveau (pranc. naujasis menas), 19 a. pabaigos–20 a. pradžios architektūros, taikomosios ir vaizduojamosios dailės kryptis, moderno atmaina. Reiškėsi Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mene. Art nouveau susiformuoti įtakos turėjo Arts and Crafts Movement, prerafaelitų, Nabis grupės kūryba, orientalizmas. Art nouveau estetikoje plėtotos simbolizmo ir estetizmo idėjos, F. Nietzsche’s, H. Bergsono, A. Schopenhauerio gyvenimo filosofija. Art nouveau menininkai skelbė, kad art nouveau turi tapti naujuoju gyvenimo stiliumi, laiko dvasią turėtų perteikti menų sintezė, netradicinės naujos formos, medžiagos bei konstrukcijos. Art nouveau architektūroje erdvės, konstrukcijų plastika derinta su plokštumų dekoru bei interjero įranga (baldais, šviestuvais). Architektas F. Jourdainas (1847–1935, parduotuvė La Samaritaine Paryžiuje, 1907), H. Sauvage’as (L. Majorelle’io vila Nancy, su kitais, 1902) sukūrė vadinamųjų susiliejančių erdvių koncepciją, kuriai būdinga pastato funkcijos, konstrukcijų ir formos vienovė. Art nouveau interjerų bei stilingų baldų sukūrė dizaineriai L. Marnezas (restoranas Maxim’s Paryžiuje, 1899), E. Gaillard’as (1862–1933). Belgijoje, iš dalies ir Prancūzijoje, reiškėsi art nouveau dekoratyvinė ornamentinė (florealinė) atmaina, jai būdinga banguoti pastatų kontūrai, dinamiškos lenktos augalinio ornamento linijos (vadinamasis rimbo kirtis). Žymesni kūrėjai: H. Guimard’as (Béranger vila Paryžiuje, 1898, Henriette’s vila Sèvres’e, 1900, įeigos į Paryžiaus metro, 1899–1912), L. Majorelle’is (1859–1926, restoranas Lucas-Carton Paryžiuje, 1905).

Art nouveau vaizduojamosios dailės pagrindiniai principai: vertikalumas, asimetrija, ornamentiškumas, temos ir motyvų simboliškumas, dekoratyvi erdvė, atektoniškumas. Paplito fatališkos, liaunos, erotiškos moters, fantastiškų gyvūnų įvaizdžiai, augaliniai ornamentai. Kūriniuose akcentuota dekoratyvi, raiški visuma, banguojančios linijos, rafinuota forma. Tapyboje vyravo linijinė perspektyva, plokštuminis vaizdas, ryšku simbolizmo įtaka (P. Gauguinas, M. Denis). Skulptūrai būdinga mito poetika, simbolizmas, grubios formos, ištęstos figūros, ekspresyvus siluetas (A. Rodinas, P. Roche’as, 1855–1922, G. Minne’as). Art nouveau grafika dinamiška, dekoratyvaus vaizdo, ornamentiška (P. Ransonas, 1861–1909, J. Tooropas). Knygų grafikoje taikyta ansambliškumo principai, gausiai vartota augaliniai, rečiau gyvūniniai ornamentai, sodrus šriftas. Taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniams būdinga banguoti siluetai, asimetrija, blankus koloritas, egzotiškos medžiagos; siekta interjero komponentų ansambliškumo. Kurta daugiasluoksnio ir matinio stiklo dirbiniai: vertikalių siluetų, santūrių dūminių spalvų, reljefiško dekoro indai (Prancūzijoje – É. Gallé, broliai Antoninas, 1864–1930, ir Auguste’as, 1853–1909, Daumai, Jungtinėse Amerikos Valstijose – L. C. Tiffany). Dažni vertikalūs siuvinėti ir aplikuoti figūriniai bei ornamentiniai pano. Papuošalai (R. J. Lalique’as) įvairių medžiagų (perlų masė, vėžlena, brangmedis), neįprastų metalų derinių (platina ir žalvaris, auksas ir nikelis, sidabras ir bronza), asimetriškos kompozicijos su art nouveau būdingais augaliniais, gyvūniniais ir figūriniais motyvais. Art nouveau reiškėsi ir plakate, vitraže.

Pirmą kartą art nouveau terminas pavartotas 1881 belgų žurnale L’art moderne. 1894 šį terminą vartojo H. C. van de Velde knygoje Meno apvalymas (Déblaiement d’Art). Art nouveau terminas prigijo 1895, kai Hamburgo antikvaras S. Bingas Paryžiuje atidarė parduotuvę Maison de l’Art Nouveau. 1900 pasaulinėje parodoje Paryžiuje art nouveau kūrėjai susilaukė pripažinimo. Kartais art nouveau terminas pateikiamas kaip moderno sinonimas.

1353

2972