asibiliãcija (lot. ad – prie + sibilo – švilpiu, šnypščiu), sprogstamojo priebalsio virtimas pučiamuoju prieš priešakinį balsį arba junginyje su j. Dažniausiai asibiliaciją patiria gomuriniai arba dantiniai priebalsiai (latvių *svetjōs > *svet′us > *svešus ‘svečius, svetimus’, *ōdjō > *ōd′u > ožu ‘uodžiu, suuodžiu’). Asibiliacija būdinga romanų kalboms – plg. lotynų centum, tartas [kentum], ‘šimtas’ > prancūzų cent [są], ispanų ciento [θiento] arba [siento], lotynų cera ‘vaškas’ > prancūzų sire [sīr]. Asibiliacijos reiškinių pasitaiko finougrų baltiškuosiuose skoliniuose (suomių silta, estų sild ‘tiltas’). Dabartinei lietuvių kalbai asibiliacija nebūdinga, bet lietuvių š, ž yra indoeuropiečių palatalinių *k′, *g′, *g′h raidos padarinys. Platesne reikšme asibiliacija apima afrikaciją; dažniausiai ji ir būna to reiškinio padarinys – plg. slavų *gīvos > *dž′īvos > živъ ‘gyvas’.
1824